Ir tu užaugsi

Tu netiki, kad vėjai valgo,
susėdę pievoj ant akmens?
Klausykis: laužas kramto malkas,
tuoj upėj troškulį rusens.

Kai saulėta, ir lietūs geria
dangaus mėlynių šuliny.
Perkūnas girgždantis, sukleręs
lietutį gano ir ganys.

Net rytas neprabudęs laižo
rasos basos strazdanėles.
O vakare – į žilą maišą
jis lenda, nes naktis sules.

Akmuo be motinos užauga,                 
pražyla samana gelsva.                         
Užauga vėjai, lietūs, daug kas.
Į kuprą gūžiasi kalva.

Tepu eiles ant tavo lūpų
barstau viltim ir žvaigždėmis.
Užaugsi tu, nes pasirūpins
mėnuo ir saulės spindulys.

Juk tu tiki, kad auga auksas
visur, net gilumoj akių!
Palaistys ašaros, užaugsi:
ir tu žinai, ir aš tikiu.