Įniršio debesys I

Pačios religijos esmė buvo kitokia, negu religinio meno. Nors menas tobulai perteikė sapnuotojo ir aiškiaregio vizijas, jis reiškia visai ką kita. Tai tik amžių užuomina, atsakas dvasingiems personažams, kurie tikinčiųjų akyse tampa realesni už patį tapytoją. Jie visada manė, kad jie egzistuoja savaiminiu būdu, be jokios tapytojo galios ir minties vingrybės. Išties amžinasis grožis yra priešingybė pačiai religijai, nes nustelbia dieviškąją mintį, nors apsimeta ją perteikęs, išties didžiuojasi savo paties grožiu ir detalėmis. Tikintysis, žvelgdamas į kūrinį, žavisi juo, žavisi šventųjų kūnais, jų tobulomis ištapytomis formomis, veido bruožais, tačiau ne jų dvasia. Tuo tarpu netikinčiojo žavesys pasiekia aukščiausią vertybių viršūnę, nes pasaulyje susiduria siela to, kuris žavisi, nutapytojo, ir to, kuris tapė. Tai aukštosios esmės junginys, galintis nustelbti visas pasaulio jėgas, gali pasipriešinti tekančiai epochos srovei, nes ta srovė tėra iš neišvengiamos ir žudančios buities detalių. Buities, kuri kaskart primena, kad turi žmogiškąjį kūną ir kad daiktai egzistuoja, nors nieko nereiškia prieš amžinuosius dalykus. Tikinčiojo siela nustelbusi netikinčiojo žavesį, linksta prie neregimųjų dalykų. Jei jis  pamato pavaizduotą tikrine formą dalyką, kurį manė esant neįamžinamą ir įmanomą pamatyti tik Apreiškimuose ir vizijose, jis pasijunta kitaip, nei jautėsi anksčiau, ir jo mintis deformuojasi į kitą, kuri aprėpia mažiau. Jam tai atrodo naudinga, bet išties tai yra didžiausia klaida. Didžiausia klaida yra pamatyti, teisingiausia būtų užmiršti, bet tas ir blogiausia, kad tai tampa neįmanoma, nes viena iliuzija užgožia kitą. Ta, kuri egzistavo anksčiau, nublanksta, nors yra platesnė ir turi tikinčiojo esmę, išsigelbėjimą iš žudančios buities. Taip yra ir ne tik su tikinčiojo siela ir mintimis. Taip formuojasi visa visuomenė, žmogus, menas, religija. Visa tai deformuojasi, kinta. Ir blogiausia tai, kad kiekvieną kartą nereikšmingas dalykas nustelbia aukštesnįjį, kurio reikšmė yra didi, bet ne didesnė už reikšmę iliuzijos, tos, kuri egzistavo prieš buvusiąją. Kai visa tai pasiekia blogio viršūnę, grožio ir visatos iškraipymą, pakopą prieš patį sprogimą, kelias atgal per kintančių iliuzijų plotmes yra visai kitoks, negu to kitimo, kuris vyko labai lėtai, pamažu, bet išsigimė į patį blogiausią. Jei šis procesas būtų greitas, jo galutinis taškas nebūtų tas, kuris esti prieš sprogimą, jis būtų nematomas ir tūnotų pačioje gelmėje, jei tas grožio ir visatos iškraipymas aukščiausioje blogio pakopoje yra matomas visu savo paviršiumi. Bet jį mato tik išrinktieji. Tie, kurie priklauso pakopai, yra neišvengiama jos dalis. Žmonija yra ta dalis, kuri užima pirminę padėtį, kuri akivaizdžiausiai parodo didįjį trūkumą ir grožio išsigimimą. Juk viskas sukurta žmogaus minties, žmogaus rankos. Ir kiekviena toji mintis, kiekvienas judesys yra neatskiriama dalis paskutinės iliuzijos. Žmogus, kuris jai nepriklauso, yra išrinktasis. Jis matytų pirmąsias pakopas net tada, jei istorija nebūtų užrašyta, jei jos nebūtų mokoma. Jis nepriklauso nei vienai pakopai, bet bando grąžinti viską į pirmąją... Tada kyla klausimas, kokia esmė pulti prie kojų išrinktajam, jei jis grąžina pasaulį į tobulą pakopą vien tam, kad jis vėl išsigimtų? Žmonija, grįžusi į pirminę padėtį, tampa tuo stebėtoju tikinčiuoju, kurio minties deformacija prasidėjo nuo to pastebėto dalyko, kuris nepakeitė esmės, bet pakeitė požiūrį į ją. Gryno, nesuterštojo tikinčio religija yra tik tiesios minties pavyzdys. Nes svarbiausias dalykas, pavadintas kitu vardu, vis tiek liks svarbiausiuoju, nes vardas yra tik padėties nusakymas, žemiškasis įrodymas egzistavimo ir palikimas ateities kartoms, ateities laikui. Būtybė, paaukojusi save Svarbiausiajam, yra pačioje pirmoje pakopoje, pačioje pirmoje, dar nesudrumstoje. Tai minties ir sielos skaistybė, kuri nesusijusi su tikėjimu, nes kaip sakiau, jis yra tik pavyzdys didžio dalyko, o skaistybė tai ne ta, kuria pataikaujama Dievui, o ta, kuri išlaiko tobulybę viename susitelkime, pakopos taške, nesusiteršusi kitos kintančios iliuzijos plotme. Ir ta skaistybė visgi yra laikina, nes bėgsmui išimčių nėra, nes net išrinktasis laikui praėjus gula į kapą. Tas trumpas laikas, kuriame skaistybė kinta nematomai, ir yra vadinamas pradžia, nors išties ta pradžia neegzistuoja, ji yra tik visuma lėto nepastebimo kintamumo. Tai lyg jaunystė. Kai esi jaunas ir gražus, niekas nepastebi, kad su kiekviena minute sensti. Ar verta gyventi dėl laikino grožio iki galo, paklusti lemčiai, kuri išties slypi tik mirtyje? Lemtis neegzistuoja niekur, išskyrus mirtyje, nes jei niekas šiam pasauly nėra nulemta, mirtis visada yra nulemta. O laikas tarp gimimo ir mirties negali būti vadinamas likimo padariniais, nes tai yra visai su tuo nesusiję dalykai. Taigi, ar verta pasiduoti Likimui ir numirti jo valia, ar jį nugalėti ir mirti anksčiau? Kai kintamoji tobulybė staiga pameta savo pradžią, prasideda chaosas, kuris ateina ir po jaunystės. Jei sustabdomas kitimas, jei numirštama, tai kitimas nebevyksta. Tai yra nusižengimas amžinajam vyksmui ir lemtingajai pabaigai. Tai iššūkis nulemtajai pabaigai, nes ji norėjo tapti tokia pat vertybe, kokia tapo pradžia. Juk pradžia yra kintanti, o yra labiau garbinama už nekintamumą? Juk tai, kas nekinta, išsaugo tobulybę, o tai, kas kinta, ją naikina. Ir vistiek jaunystė yra didžiausia vertybė, o nulemtoji mirtis - skausmas, dalykas kurio bijoma? Štai kokia amžinoji neteisybė, tai saugotojo skausmas, tai genijaus pomirtinė garbė.


<... >