Neištarti žodžiai

Nepraverta širdis tave gali nutildyt
- Pasinerk pasišildyt, ar dar girdit prieš mirtį?
Aš bandau nuraminti, ką jaučiu pripažinti,
Atsiskleist ar nutildyt, negaliu pasirinkti.
Nes šviesa atsukta ne į manąją pusę,
Kuri sklinda greta lyg kitam autobuse...
O tai veža vien apmaudu ir jauties pavėlavęs
į traukinį meiles, kurios  neragavęs,
Į neatrastą nepasiektą pasakų miestą
Su alėja plačia į patį centrą nutiesta.
Dar bent kartą atsidusk savo žavesiu, grožiu
- Tu saldi kaip medus pavasario rožių.
Tu gaivi kaip rasa pavasario šerkšno,
Pasiklydus nakty manojo verksmo...
Palydėjus atgal vis dar grįžtantį skausmą
- Pavasario nuotaikas gadinantį jausmą.
O svetimos širdys nemuš vieno ritmo,
Apsimęs kad dar šildys ir be žavesio tikro.
Kad galiausiai dainai kaip  tūkstantis melodijų
Suskambės kaip viena iš daugelio teorijų
Su tikslais prasmės, su sąžine be gailesčio
Su kupina viltim meilės tau ir svaigulio
To kuris prasidėjo praeitą vasarį,
Nors kai šalta pamilti niekas negali
Ir prabėgę metai kaip keturios dienos,
Nors turiu daug draugų, bet tavęs jaučiuos vienas.
Ir balandžio naktis vėluojantis pavasaris
- Tai tiršta išmintis pamokančios pasakos;
O ir skilus širdis - nedrąsu žibėt atšvaitas
Prisivers prisiminti gyvenimo paskaitas.
Bet gal dar nevėlu gal sugrįšim atgal
Vis dar dega širdis su tuo troškuliu man,
Kad dar galim surast ar geriau paieškot,
Ko taip trokšta širdis negražu būtų vokt.
Ką matai, ką jauti ir ką plaka širdis,
Jei jauties ne teisi ar bet tai žino jis?
Nepamiršiu tavęs ir skambančiu gitarų
Nuostabių dainų, kvepiančiu nektaru,
Nes šiltos akys supras, nors žinau nesakys
Greit “apsals” gomurys - kartų kąsnį nuris,
Susiraugs, atsikrenkš, atsidus, užsigers,
Bet iš svetimo gėrio sau naudos nesisems
Per tikėjimo žodi per maldininkų kelius
Palinkėti ramybės tau sunku juk bebus,
Nors ir kaip mane guostum tai nebūtų ilgai,
Nors ir ašaras šluostai mes nebusim draugai,
Tad jei bandom dabar ar pailsim dar kart
Prieš viltį teikiantį žodį, susitikę ištart?