Velnių medžiotojas, 10 dalis

BŪDA

Miškas, apie kurį pasakojo vežėjas, supo tvirtovę puslankiu, sudarydamas U raidę. Didžiulė medinė karvė ant keturių masyvių ratų laukė miško proskynoje, pririšta plonu virvagaliu prie žemo krūmelio. Man su Kazu bebrendant per pupų lauką link proskynos, debesis užslinko ant saulės ir šešėlis paslėpė mus nuo velnių prižiūrėtojų, kurie toliau bukai spoksojo į pupų laukus, apsimesdami, kad viską mato. Visgi lengviau atsidusome, kai mus paslėpė pirmieji miško lapai.
Aplink karvę  ilsėjosi kokie du velnio tuzinai sugulusių sielų. Visos kaifavo.
- Tikėkimės, karvės jie aklinai neužkalė, - pastebėjo Kazas.
- Kairioji priekinė koja atrodo kažkaip kitaip. Ir kaip tik dviem žmonėms.
Benkartinas su Koma pasiliko Karpoje, nes keturiems trenktis Būdon neapsimokėjo. Būčiau palikęs ir Kazą, bet jis prigalvojo sau tiek privalumų, kad susigundžiau.
- Sveiki, vyručiai! - Linksmai šūktelėjau aš, brisdamas per gličią žolę. - Gal pavėžėsite mus pro vartus į Liucio Būdą?
Vienas iš jų pramerkė akį ir svajingai išsiviepė.
- Gal malonėtumėte mažumėlę palaukti? Tokia proga - kartą per šimtą metų...
- Pažadu, jog po to atsiųsiu žmogų, kuris vėl pririš karvę, - pasakiau. - O dabar metas pasilinksminti velnių tvirtovėje. Kur galima įlysti į karvę?
Kaifuojantysis mostelėjo į kairę koją, kaip aš ir tikėjausi. Priėjęs prie jos atidžiai apžiūrėjau. Iš toliau ji gal ir atrodė kažkaip kitaip, bet iš arti nieko keisto joje nesimatė. Viena iš dūšelių, sėdėjusių arčiausiai, pamatė mano sutrikimą ir sugriebė kažkokį medinį kaištį prie rato. Kai jį ištraukė, koja pakilo ir dingo karvėje, atidengdama ilgą, storą rąstą, kuris ir buvo pati koja. Pirmoji buvo tik šiaip, pastorinimui.
Kazas užlipo ant rato ir pabandė patogiai įsitaisyti. Numirėliai abejingai stebėjo mudu. Akimirką suabejojau, kad jie iš viso nieko nedarys, bet vos tik nuleidau koją žemyn, jie tingiai pakilo. Po penkis sustojo prie kiekvienos kojos, likusieji čiupo storas virves. Karvė sugirgždėjo, tarsi išvažiuotų į paskutinį savo žygį. Ratas po mumis pasisuko ir ėmė nepakenčiamai žviegti. Pasklido svylančio medžio kvapas.
- Kazai, ar kas nors bandė padaryti tai, ką dabar darome mes? - Staiga dingtelėjo man.
- Kažkas galbūt tai darė, bet atvirkščiai! - Sukikeno Kazas. - Kokiam kvailiui dingtelėtų brautis pas Liucių į svečius?
Sukikenau ir aš - savo paties nuostabai. Turbūt todėl, kad mano širdis ir taip jau buvo pakulnėse. Aš vos nepradėjau bijoti. Blogas įprotis, ypač čia, pragare...
Baimės priežastis buvo pats Liucius - aš gi visiškai nenutuokiau, kaip jis atrodo. Žinojau tris velnių rūšis, tačiau Liucius buvo vienas. Galbūt jis nepriklauso nė vienai iš jų?
Aš išsigandau nežinios. Galėjau nebent pasiguosti mintimi, kad visi žmonės kažko bijo. Vieni garbina ugnikalnius, kiti žaibus bei griaustinį, treti - patį Liucių, tikėdamiesi po mirties jo malonės...
- Kazai!
- Ko nori?
- Sakei, Liucius perbūrė tave iš naujo?
- Aa... Sakiau, na, ir?...
- Ar matei jį?
- Liucių? - Kazas pasikrapštė tamsoje kažką treškančio ir skrebančio – tikriausiai pakaušį. - Na, lyg ir ne...
- Tai iš kur žinai, kad būtent jis tave perbūrė?
- Manau, pajutau tai. Kai jo šešėlis uždengė mane ir prieš mane buvusią sieną, pajutau tokį siaubą, kokio gyvenime nebuvau patyręs. O juk mirusieji nejaučia velnių skleidžiamos baimės, supranti? Liucius kažkoks kitoks... Tikiuosi, tu jo nebijai?
- Ne, žinoma, ne! - paskubėjau atsakyti.
- Jei taip, tai mums gal ir pavyks.

-----------

Tamsu, nors į akį durk. Ir šalta velniškai. Liucio Būdos vartai amžinai atviri, supasi ir girgžda ant tų pačių vyrių, kurie buvo sudėti juos statant... jei tik jie iš viso buvo kada nors pastatyti mums įprastu būdu.
Kažkur aukštai aukštai klykia šimtai paukščių, gaudydami apvalius, skanius rutulius, keliaujančius pas Liucių. Lekia jie, akli ir pasiklystantys, kol randa didelę skylę, specialiai paliktą jiems aukštai stoge, pro kurią garma žemyn į besotę Liuciaus gerklę...
Karvė įriedėjo į kiemą ir apdairiai sustojo, kairę koją pastatydama prie kaulų krūvų. Du sargybiniai jau skubėjo link numirėlių.
- Ką čia sugalvojot?! - Viauktelėjo nykštukinis velnias, atkišdamas aštrią ietį. - Jūsų kelias - aplink pilį!
- Mums sakė, kad kelias pasikeitė ir karvė nuo šiol važiuos pro vartus ir kairįjį pilies sparną. - Pūtė miglą numirėlis net nemirksėdamas. - O išvažiuoti turime per atsarginį tiltą anoje pusėje. Atidarykit!
Nykštukiniai velniai susižvalgė ir pasikasė pakaušius.
- Stovėkit čia ir nejudėkit! - pakratė ietį pirmasis. - Tuoj nueisiu ir išsiaiškinsiu...
Antrasis sumirkčiojo ir atstatė ragus, likdamas vietoje.
- Po velnių, šitas gadina visą reikalą! - susinervino Kazas. - Kaip jį patraukti? Tegul nors du žingsnius į šoną paeina...
Arčiausiai kojos stovėjusi dūšelė pastukseno į medį.
- Ką darom? - paklausė tyliai.
- Iš kur man žinoti? - burbtelėjau. - Čiupkit karvę ir stumkite link pilies. Gal pakeliui ką nors sugalvosime.
Dūšelė šūktelėjo komandą savo draugams ir karvė pajudėjo.
- Negalima! Ne!.. Palaukit, tuoj ateis kas nors ir padės man! Palaa-aukit! - stūgavo sutrikęs sargybinis, dairydamasis tai į artėjančią karvę, tai į duris, pro kurias visai neseniai išėjo jo draugas. Staiga jis puolė prie durų, atlapojo jas ir dingo viduje - matyt, nuėjo paieškoti pagalbos.
Dūšelė tučtuojau ištraukė kaištį ir koja pakilo. Mudu su Kazu kaip įkirpti pasileidome link durų, bet dar nepribėgę jų išgirdome, kaip kažkas riaumodamas grįžta.
- Atgal! Prie kaulų! - pastūmiau Kazą už peties ir nėrėme į šoną. Vos spėjome nusivolioti už krūvos, kai pro duris išėjo velnias - gigantas.
- Kas liepė jums važiuoti per kairįjį pilies sparną?! - stūgtelėjo jis ant dūšelių.
- Jis! - numirėliai sutartinai parodė į sargybinį, kuris, išlindęs su velniu-gigantu, dabar tingiai siūbavo, pasirėmęs į ietį. Taip netikėtai apkaltintas jis žioptelėjo ir vos nenugriuvo.
- Ką-ąą? Tikrai ne aš! - Sucypė jis, keldamas ietį. - Prisiekiu, tikrai ne aš! Jie kažką išsigalvoja...
- Vėl buvai girtas? - Įtariai urgztelėjo gigantas. - Pats ir tvarkykis. Dar sykį mane pašauksi - sprandą nusuksiu ir iš ragų dūdas pasidarysiu!..
Prigrasinęs gigantas grįžo vidun, griausmingai užtrenkęs duris. Sargybiniai lengviau atsipūtė. Jie skubiai padėjo numirėliams apsukti karvę ir kai tik tie išvažiavo, ėmė staugti vienas ant kito.
Šunidės durys buvo išlaužtos ir mėtėsi baloje.
- Sek paskui mane. - sušnabždėjau Kazui ir nuropojau link šunidės, stengdamasis laikytis taip, kad kaulų krūva būtų tarp manęs ir velnių. Anie pakankamai įnirtingai ginčijosi ir visai nesidairė. Porą sykių nesėkmingai paslydau, bet mano sukelto triukšmo niekas neišgirdo.
Viduje, rodos, nieko nebuvo.
- Atsargiai! - Kazas patraukė mane nuo gardo ir pats prisiplojo prie sienos. Per plauką nuo mano galvos susičiaupė pilni pajuodusių ilčių nasrai.
Arklys trumpai suprunkštė, savo geltonomis akutėmis stebeilydamasis į mane ir tučtuojau dar sykį pamėgino pasiekti mano galvą.
- Matyt, jį senokai šėrė... - sumurmėjau traukdamasis į šoną. - Berods, mums sakė, kad čia šunidė?
- Koks skirtumas, šunidė ar arklidė, jei abiem atvejais šeria tuo pačiu? - nusistebėjo numirėlis, kurio arkliai nebandė nutverti. Mudu lėtai pasitraukėme  į tvarto galą, kur buvo arklininkui skirtas išėjimas į pilį. Tik šitos durys buvo gal penkiolikos pėdų aukščio. Mažiausiai dabar troškau susitikti tą, kuriam
reikėjo jas kasdien varstyti.
Pridėta prie drėgno durų medžio ausis nepagavo jokio garselio.
Tačiau tik pabandžiau jas pravert i- seni, surūdiję vyriai taip sustaugė, kad aidas nerimo kelias sekundes. Mudu su Kazu stovėjom nei gyvi nei mirę, kvailai įsitvėrę gigantiškos rankenos, nedrįsdami net kvėptelėti. Toks triukšmas negalėjo taip lengvai praslysti kažkam pro ausis. Aidui nutilus, mudu laukėm neišvengiamo, bet nieko neatsitiko. Tik arkliai nebyliai spoksojo į mus geltonomis akutėmis, kurios tarsi sakė: "Tik išleiskite mus iš čia... "
- Man rodos, čia visi įpratę prie tokių garsų. - abejodamas burbtelėjo Kazas. - Tikriausiai visos durys čia taip varstosi.
Pakankamai įtikinamas argumentas. Stumtelėjau dar tiek, kad susidarė tarpas, pakankamai platus mums. Susigūžę palaukėme, kol nutils dūdavimas ir atsargiai žvilgtelėjome.
Vien tik akmeninės sienos. Vientisos - tikriausiai viskas iškirsta uoloje. Mes išlindome į dviejų koridorių sankirtos vietą. Vienas tolo kaip tik ton pusėn, kurioj turėjo būti vartai, pro kuriuos numirėliai svajojo prastumti karvę. Ne, ji čia tikrai nebūtų tilpusi...
Vadinasi, kairėje stovi du vartų sargai...
Kitas koridorius tolo stačiu kampu nuo pirmojo, jis buvo šiek tiek žemesnis - gal dvidešimt keturių pėdų aukščio. Kai kur sienoje matėsi nedideli atsikišimai, iš kurių vangiai plaikstėsi ugnies liežuvėliai. Šviesos vos užteko ką nors matyti.
- Kur toliau? - sumurmėjo Kazas. - Kiek žinau, mums reikia Gybro rutulio. Tie daikčiukai įlekia pro viršų.
- Tikriausiai tiesiai į Liucio salę. - garsiai svarsčiau. - Reikia surasti laiptus.
- O kaip tu jį atpažinsi? - burbtelėjo numirėlis. - Imsi visus, kiek atskris?
Minutėlę sustingau, spoksodamas į jį. Taip, pasitaiko nenumatytų sunkumų. Na, bet mes iš pat pradžių neturėjome jokio detalaus plano... Svarbiausia, kad dabar galvon kaip tyčia neatėjo jokia mintis.
- Eime ieškoti laiptų! - ryžtingai parodžiau į žemesnįjį koridorių. - Pakeliui ką nors sugalvosime.
- Tu visada planuoji veikdamas? - nusistebėjo Kazas. - Kaip tu, dirbdamas velnių medžiotoju, iki šiol gyvas?
- Matyt, neįtikėtina sėkmė...
- Čia neįtikėtina sėkmė nukristi į pupų lauką po mirties...
Kazas prikando liežuvį, nes praėjome paskutines degančias ugnis ir tapo sunku įžiūrėti ką nors mirgančiuose šešėliuose. Praėjome kelias duris abiejose koridoriaus pusėse, bet jose nebuvo raktaskylių, tad neįmanoma buvo pasižiūrėti, kas už jų yra. O girgždinti man visiškai nesinorėjo, nors už jų buvo tylu.
Praėję keturias durų poras mes atsidūrėme dar vienoje tunelių kryžkelėje. Vienas jų čia pat platėjo, už posūkio virsdamas plačia mene. Kitas suko kairėn, į tamsą. Be to, visai čia pat, maždaug metro aukštyje, sienoje žiojėjo skylė. Tai buvo oro šachta ir ji kilo aukštyn. Skylė buvo gal dviejų pėdų pločio
ir iš jos vos vos dvelkė silpnas vėjelis.
Mostelėjau menės pusėn, Kazas linktelėjo ir tyliai nupėdino link kampo. Staiga stabtelėjo ir skubiai mostelėjo man, pridėdamas pirštą prie lūpų.
Kažką išvydo...
Prisėlinau prie sienos krašto ir atsargiai žvilgtelėjau.
Menėje, čia pat už kampo, kažkoks nykštukinis velnias, atstatęs užpakalį, su ietimi krapštė savo kanopas, silpnai šnypščiodamas plokščia nosimi.
Pajutau silpną plekštelėjimą per petį. Kazas pasivedė mane atgal į tunelį.
- Sugalvojau! Jei būčiau gyvas, apsimesčiau kokiu nors pasiuntiniu, ieškančiu kokio nors gan aukšto viršininko. - sušnabždėjo jis. - Vienu, ypač svarbiu klausimu, žinoma.
Aš džiugiai sulinkčiojau - vis šiokia tokia idėja. Bet po akimirkos lioviausi - juk nė velnio nesupratau...
- Kokiu dar klausimu? - suraukiau antakius.
- O tu pagalvok. Nagi tuo pačiu - Gybro rutulys! Pameni, kaip anie, užeigoj surūgo, kai rutulys nuo jų paspruko?  Gybras jiems kažkoks svarbus! Gal pavojingas! Lažinuosi, čia jo lygiai taip pat nemėgsta.
- Aha. - sulinkčiojau, bet jutau, kad mano smegenys dar nenori normaliai veikti. - O ką jis turėjo žinoti?
- Tau ką, smegenys sutrenktos? - Kazas nekantriai pliaukštelėjo per sieną. - Tau tai neturėtų rūpėti - tai velnių problemos ir tegul galvoja ką nori. Tavo darbas - įtikinti juos, kad Gybras tuoj bus čia ir jį jie turi sugauti bei suvalgyti. O aš... - jis apsidairė. - Ką gi, teks tave sekti, kad neįklimptum į kokią
nors košę. Žinoma, jei manęs neužuos...
Minutėlę galvojau apie tai, ką jis čia pripaistė, kol nušvito galvoje. Žinoma, tai visai nebloga išeitis - užkrauti savo problemą patiems velniams.
- Tavo tiesa. - Trinktelėjau jam į petį. - Jau supratau, bičiuli.
- Tu rimtai kažkoks... Na, pradedam?
- Pradedam!

------------------

Vos tik mano batai sutrinksėjo ir nutilo velniui už nugaros, tas lėtai pasuko galvą, nagu pasikrapštė ausį. Po to dar labiau pasuko, norėdamas akies krašteliu pamatyti tą, kuris stovėjo už jo nugaros.
Akis akimirksniu išsiplėtė, velnias drebančia letena čiupo atremtą ietį ir žaibiškai stryktelėjo, ore apsisukdamas apie savo ašį. Gera poza, nieko neprikiši - ragai su ietimi atstatyti, uodega raizgosi lyg Benkartino užpakalis mūšio metu, ieties smaigalys aiškiai dreba...
- Nagi nagi, ar tik nemiegame sargybos metu? - Pasistengiau, kad mano balsas būtų kuo ramesnis, rūstesnis ir įžūlesnis.
Velnias prasižiojo, iš jo nasrų išsprūdo neaiškus "Eee-ee", akys dusyk sumirksėjo.
- Aš- pasiuntinys, - trinktelėjau kumščiu sau į krūtinę. - Turiu labai svarbią žinią tavo viršininkui. Nuvesk mane pas jį!
Paskutiniai žodžiai nuskambėjo kaip įsakymas - to būtent ir siekiau. Tik, kažin, ar velniui neįvarysiu nepilnavertiškumo komplekso? Gal jis ims ir užvers kanopas, neatlaikęs spaudimo?
Visgi nepilnavertiškumo kompleksą jis, matyt, jau turėjo. Nustebintas to fakto, kad nesustingau nuo jo auros, velnias susigūžė, krenkštelėjo ir parodė ietimi į kitą menės galą.
- Tenai. Sek paskui mane. - urgztelėjo ir nutipeno link išėjimo kitoj pusėj, atsargiai dairydamasis per petį.
Praėjome kelis koridorius, pakeliui sutikdami dar porą tokių sargų, kol galop mano vedlys sustojo prieš masyvias duris.
- Čia?
Velnias linktelėjo ir movė atgal, palikdamas mane vieną.
Belstis ar ne? Jau kėliau ranką kai akimirksniu persigalvojau ir nuleidau ją ant rankenos. Nesibelsdamas sukelsiu didesnį įspūdį.
Durys suaimanavo ir aš smukau pro atsiradusį tarpą vidun. Patalpa buvo maždaug keturiasdešimties pėdų ilgio ir dvidešimties pločio. Keturios liepsnelės ją vos apšvietė. Palei sienas stovėjo dėžės nuimtais dangčiais, kelios krūvos ginklų ir stalas. Kitas stalas stovėjo patalpos vidury, tik šis buvo vos ne dvigubai didesnis. Už jo sėdėjo velnias- gigantas ir nagu krapštė nuo lentų mažus skaidrius akmenėlius. Jis buvo gan žemo ūgio- vos didesnis už normalų velnią ir jo šarvai nelabai blizgėjo, tačiau iš šarvų storio matėsi, kad jis labai stiprus. Gaurai pilki, nagai ir peiliai atšipę, bet vis dar labai pavojingi. Niekaip negalėjau priprasti prie fakto, kad ir metalinės šarvų dalys yra neatskiriama velnio kūno dalis. Panorėjęs jis galėjo greitai juos "susipakuoti", o iškilus pavojui - padengti visą kūną.
Durims trinktelėjus jis skubiai nužėrė nuo stalo akmenėlius ir pakėlė į mane akis. Ramiai priėjau prie stalo.
Velnias susiraukė, iš jo nosies su geru trenksmu išlėkė garų kamuolys. Jis visiškai neapsidžiaugė šalia išvydęs žmogų.
- Atėjai kaip tik pusryčiams! - suurzgė labai žemu balsu.
-Ar ne per vėlu pusryčiauti? - nusistebėjau.
- Ko tau čia reikia, kepsny!? - velnias net apsiputojo iš pykčio ir jau siekė manęs. Atšokau.
- Ramiau, drauguži. Aš esu pasiuntinys vieno grafo, kurį tu mažiausiai dabar norėtum susitikti. - aš kalbėjau kiek galima ramiau. Jis ir taip persiutęs, nebereikia jo erzinti - dar ims ir nesusivaldys. - Pusryčiai truputį vėliau. Turiu tau žinią.
Šarvų kalnas suspaudė kumščius ir sužibino akimis.
- Klok! - viauktelėjo.
- Žuvo vienas iš jūsų. - pasistengiau pabrėžti paskutinį žodelį. - Turėtum prisiminti. Rudas kailis ir labai klastingas snukis.
- Manai, esi labai protingas? Spalvų mes neskiriam, taigi, pasistenk labiau.
- Eee... Rodos, jį vadina Gybru?
- Gybras?! - gigantas sutrūkčiojo nosimi. - Kada? Kas jį užlenkė?
- Nežinau, kas, bet tas gudruolis paleido Gybro smegenėles paskraidyti. Tai buvo prieš  pusantros dienos, užeigoje, kuri stovi netoli tilto per Seilių Upę.
Ar man tik pasirodė, ar velnias pabalo?
- Taip seniai! - žagtelėjo. - Betgi dar ne vėlu! Gal mes dar spėsime!..
- Pažintum jį?
- Lengvai, piemenie! Mano skrandžiui jis bus kaip tik.
- Rodyk tada kelią ant stogo. Mano ponas nori, kad grįžčiau asmeniškai įsitikinęs Gybro saugumu.
Mudu išskubėjome pro duris ir aš koridoriuje pastebėjau kažkieno galvą, kyštelinčią iš dar vienos vėdinimo angos. Kol kas man sekėsi.
Sargybos viršininkas vedė mane visiškai tamsiais koridoriais, kol priėjome laiptus. Jau norėjau jais lipti, kai mus sustabdė kito velnio balsas. Tai buvo kitas gigantas, tik šis ūgiu gerokai lenkė sargybos viršininką.
- Kur vedi žmogėną? - urgztelėjo velnias.
- Ant stogo, grafe Kliamai. - nuolankiai suburbuliavo mano palydovas. Kliamas! Tas pats, kurio vardu man liepė dangstytis!
- O ko jam ten? Skraidyti mokinsi?
Sargybos viršininkas kažką urgztelėjo išskirtinai velnių kalba ir Kliamas taip susiraukė, kad net man baugu pasidarė. Jis trumpai viauktelėjo ir sargybos viršininkas nulėkė laiptais aukštyn. Kliamas mostu liepė man stovėti.  Jis įdėmiai nužvelgė mane ir po kiek laiko paklausė:
- Ar bijai manęs?
Sekundėlę pagalvojau ir papurčiau galvą.
- Seniai pragare?
Linktelėjau.
- Esi neblogas vergas. Kad ir kam tarnavai, dabar tarnausi man, supratai?
Oho, čia tai bent įkliuvau!
- Supratau, mano pone! - nuolankiai atsakiau.
- Gerai. O dabar eik, susipažink su kitais mano vergais. Jei būsi ištikimas, gausi kokią tik panorėsi patelę. Sargybinis tave nuves į požemį.
Jis pasuko kairiuoju tuneliu ir nudundėjo savo reikalų tvarkyti. Atsisukau - prieš mane iš kažkur išdygo nykštukinis velnias su ietimi letenose. Jis nerangiai ja mostelėjo.
- Sek paskui mane. - Cyptelėjo jis ir nušokavo, pašiaušęs ant kupros šerius.

---------------

Už kito posūkio, siaurame tunelyje ėmiau graibyti peilio rankeną. Veikti reikėjo greitai ir nedelsiant, kol dar neuždarė į kokį rūsį be langų. Norėjau čiupti šį velnią už ragų, bet staiga mes išėjome į platesnę tunelio vietą. Čia stovėjo dar du sargai. Ne, planas blogas. Jei pulsiu šituos, sukelsiu per daug triukšmo. Ir jų visų rutulių nebus kur dėti...
Velnias atrakino duris ir mostelėjo vidun.
- Eik!
Viduje degė šviesa, girdėjosi žmonių balsai. Grieždamas dantimis paklusau.
Durys trinktelėjo, raktas brakštelėjo. Beje, tai buvo pirmos durys, kurios turėjo raktaskylę...

Į mane spoksojo šešiolika akių. Nedidelėje menėje, apstatytoje mediniais baldais, buvo keturi vyrai ir keturios moterys. Visi jauni, švariai aprengti, visų veiduose nė lašo baimės. Išmuštruoti, ne kitaip...
Penkiuose induose liepsnojo ugnis. Ant stalo stovėjo keli indai su maistu. Mano skrandis iš karto priminė apie save priekaištingu urzgesiu.
- Sveiki! - džiaugsmingai šūktelėjau, nusikabindamas krepšį nuo peties. Padėjau jį ant suolo ir patogiai įsitaisiau šalia. - Graži šiandien dienelė, ar ne?
Viena mergina prunkštelėjo, du bernai nutaisė pašaipias grimasas.
- Kurgi ne! - atsiliepė ta, kuri prunkštė. - Ir debesys šiandien lyg ir ne tokie kieti...
- Tikiuosi, jūs neprieštarausite, jei įsimesiu ką nors burnon? - paklausiau, nusijuokęs iš jos sąmojo.
- Oi, visai ne, nepažįstamasis rudu apsiaustu.
- Atsiprašau, esu visai nemandagus. - sučepsėjau. - Mano vardas Edvardas.
- Koletė. - ji parodė pirštu į berną, gulintį šalia. - O jis Darekas.
Koletė atsisuko ir, rodydama pirštu, išvardino kitų vardus, bet įsidėmėjau tik artimiausios merginos vardą.
- Tu, matyt, čia vadovauji? - pabandžiau spėti.
- Čia nėra vadovaujančių. Vadovauja sargybinis už durų, o mūsų tiesioginis viršininkas- grafas Kliamas.
- Girdėjau, kad jis turi daugybę tarnų. - prisiminiau burtininko žodžius. - Nepasakyčiau, kad jūsų čia labai daug...
- O! Mes čia po darbo ilsimės. Šiuo momentu maždaug penkiolika žmonių vykdo grafo užduotis. Galima sakyti, mums čia labai pasisekė. Mus gerai maitina, niekada neskriaudžia. Beje, iš kur tu, Edvardai?
- Iš Cacos. - vos susilaikiau nepasakęs "iš Žaliojo Kalnyno".
- Ir kiek laiko pragare?
- Mmm... du mėnesiai. - Sumelavau.
- Taip greitai pripratai?! - Ji iš nuostabos išpūtė akis. - Mes čia jau trejus metus tupim, o Darekas - čionykštis.
Dabar aš nustebau.
- Gimęs pragare? - Pasitikslinau. Jis išdidžiai linktelėjo.
Velniai turbūt buvo labai neatsargūs, jei pražiopsojo nėščią moterį. Ir iš kur jiems žinoti, kaip atrodo nėščia moteris?
O gal tai ne klaida? Gal velniai specialiai veisia pragarinius žmones, kad vėliau turėtų bebaimius tarnus ir, reikalui esant, skanius kepsnius? Tokiu atveju apsauga turėtų būti nemaža, jei netyčia būreliui tokių tarnų kiltų noras maištauti...
- Ar yra daugiau tokių vietinių? - paklausiau.
- Keli. - burbtelėjo Darekas. - daugiau mūsų Karpoje- ten ne taip griežtai saugo, kad moterys negimdytų.
- O jei pagautų?
- Suėstų. Bet dažniausiai taip nenutinka, nes velniai per daug nesidomi.
Nusišluosčiau rankas ir apsidairiau. Sienos lygios, lubos gal trisdešimties pėdų aukštyje. Tik palubėj kelios skylės orui. Įdomu, ar Kazas vis dar laisvas?
- Ar bandėte kada nors pabėgti? - paklausiau.
Koletė skambiai nusikvatojo. Šį kartą pralinksminau visus iki vieno.
- O kur bėgti? - paklausė bernas plačia nosimi, kurio vardo jau nebeprisiminiau. Jis šypsojosi nuo ausies iki ausies. - Čia pragaras! Beribis, bekraštis pragaras...
- Na jau... - numojau ranka. - O apie vartus į Skaistyklą užmiršot?
- Taip taip, skubam mes ten kuo greičiau... Manai, jie nesaugomi? Manai, iki tavęs niekas dar nebandė iki jų nusigauti?
- Ir kaip, pavyko? - pasmalsavau.
- Pirmiesiems- gal... - suabejojo bernas. - Bet vėliau velniai susiprotėjo ir įrengė prieš vartus fortą.
Krapščiau dantį ir prisimerkęs galvojau apie laukiamas kliūtis. Kuo daugiau sužinai, tuo sudėtingiau viskas atrodo. Tačiau nebūčiau aš...
- Ei! - į duris trinktelėjo ietis. - Gesinkit šviesas ir kad man nė kriukt! Miego metas!
Merginos skubiai prišoko prie indų ir užgesino ugnį. Paliko tamsu, nors į akį durk. O čia dar iškilo tokia problema- kaip aš paspruksiu nieko nematydamas?
- Ei, naujoke, ateik čia! - sušnabždėjo kažkuri iš merginų ir pajutau rankas, grabaliojančias mane. - Eik man iš paskos. Parodysiu tavo lovą.
Atsargiai, kad neišvartyčiau puodų bei kėdžių, nukėblinau į menės kampą ir pajutau stovįs ant čiužinio.
- Gulk! - įsakė mergina. - Ir kad nė žodžio daugiau šiandien!
Jai lengva kalbėti. Man verkiant reikia plautis iš šio rūsio, nes Benkartinas su Koma amžinai nelauks. Jiems aš pasakiau aiškiai- laukti dvi dienas, po to traukti link skaistyklos vartų vieniems. Bet dabar aš žinojau, kad jie niekaip nesugebėtų ten nusigauti.
- O prikels mus sargyba ar patys atsibusim, kada panorėsim? - tyliai paklausiau. Ant mano lūpų šleptelėjo delnas.
- Nekalbėk. Dabar šeimininkas skaito mūsų mintis prieš miegą. Paklausinėsi vėliau... jei tavęs neišneš kojomis į priekį už blogas mintis.
- Užsičiaupk, Kolete! - suniurnėjo kažkas.
Vėl tylu.
Bet aš vos gyvas iš baimės- juk aš velnių medž... Ne ne, visai ne jis! Reikia skubiai keisti profesiją.

Nekreipk į mane dėmesio, Kliamai! Aš tik paprastas artojėlio sūnelis, sekiodavęs paskui arklio uodegą ir spausdavęs arklo rankeną žemyn. Taip, kartais sugriešindavau- nueidavau į barą ir prisilakdavau kaip kiaulė, o po to glamžydavau mergas vieną po kitos. Toks tas mano bedieviškas gyvenimas...
Prisipažinsiu- daviau į dūdą ne vienam ir kartais tai darydavau visai be jokios regimos priežasties. Bet juk taip linksmiau! Kai prisilupi iki žemės graibymo, viskas atrodo labai juokinga. Svarbu tinkamai užsimoti ir prieš tai įsitikinti, kad tas, kuriam tuoj sugurinsi nosį, nėra iš karališkos šeimos. Bet jeigu ir būtų- velniai jo nematė... Kitą kartą žinos, prie ko lenda...
Nebandysiu net slėpt- aš tikrai iššaudžiau karališkus šernus. O ko jie į mano bulves lindo?! Skanūs buvo labai, o ragai... eee... tai yra- iltys dar ir dabar ant lentynos guli. Švilpynes iš jų darau ir parduodu po porą ečupų. Aišku, nepašvilpsi jomis- užsikiša seilėmis iškart ir amžiams. Bet pirkliams to nebūtina žinoti. Jie ir taip per daug turtingi...
Besvajodamas apie nebūtus dalykus, užmigau, ko tikrai neplanavau daryti. Turbūt taip ir būčiau sulaukęs ryto, jei ne nematoma ranka, išvaikiusi mano sapnus.
- Kelkis!
- Eee... Kolete? - sumirksėjau.
- Kurgi ne! - prunkštelėjo balsas ir pažinau Kazą. Jis uždegė mažą fakelą. - Miegi jau tris valandas. Ar ne metas dingti iš čia?
- Mielai. - sumirksėjau nustebęs. - Jau žinai, pro kur mes dingsime?
- Per vėdinimo angas. Virves nudžioviau iš ginklų sandėlio, kai judu su tuo šarvų kalnu išsinešdinote. Gal dabar malonėsi paskubėti? - nekantravo Kazas.
Susiradau krepšį ir čiupau nuleistą virvę. Užsiropščiau ja viršun, į siaurą olą ir palaukiau negyvėlio. Jis nurišo virvę nuo olos krašto apkausto ir suvyniojo.
- Ar šiais tuneliais yra kelias ant stogo? - paklausiau.
- Oo! Ir dar kiek! Kol miegojai, aš užlipau ir pasiklausiau Kliamo bei sargybos viršininko kalbų. Ne kažin ką supratau, bet Gybro kamuoliukas dar neatlėkė. Jei būtų atlėkęs, Kliamas jau džiūtų Liucio nasruose. Beje, pasiruošk. Tuoj tunelis priartės prie Liucio salės. Jausmelis nekoks... oi!
Aiktelėjau ir aš, nes staiga mus užgulė nematoma banga. Siaubas, pasišlykštėjimas, koktumas- visa, kas blogiausia ir dar daugiau. Norėjosi vemti, bet susivaldžiau. Ne, šito nepalyginsi su jokiu velniu. Stoti į kovą su Liucium nesvajotų joks velnių medžiotojas. Apsivemtų greičiau nei spėtų kryžių ištraukti. Laimė, mes ėmėm kilti aukštyn ir šlykštusis jausmas greitai praėjo. Tunelis tiek pasviro, kad aš ėmiau slysti atgal. Teko pakeisti šliaužimo būdą- dabar kojomis rėmėmės į priešingas tunelio sienas ir lėtai kopėme aukštyn.
- Ka kvui i et kah? - staiga išgirdau žemą bosą, visai čia pat, kiek aukščiau. Sustingau. Kazas irgi nebekrebždėjo.
- Vah? A, et? Hommeh... - atsiliepė kitas balsas. Rodos, tapau unikalaus velnių pokalbio jų kalba liudininkas.
Velniai nutilo ir gan ilgam. Man net paskaudo kojas. Jie ten lakstė po stogą nuo vieno krašto prie kito, net užsinorėjau palakstyti kartu su jais. Pasirodo, be reikalo naktį sau mintis ploviau- Kliamas visą laiką čia bėgiojo.
- Et Gybro naga! - staiga subliovė kažkuris velnias.
- Vah?
- Et, et! - stogas sudrebėjo nuo šokinėjimo.
- Naga! Naga! - suriko abu velniai ir nušokčiojo tolyn. Iš jų pokalbio supratau tik Gybro vardą.
Pasigirdo veriantis cypimas, po to užsivėrė kažkieno nasrai. Trekštelėjimas... Vėl šokinėjimas...
- Man rodos, Gybrą pagavo. - sušnabždėjo Kazas.
- Ir man taip atrodo... Kaip laiku! Juokinga...
Pasislinkau dar aukščiau ir iškišau galvą.
Tamsu, bet netoliese įžiūrėjau du šešėlius. Vienas šluostėsi nasrus- tai buvo Kliamas. Žemesnysis dairėsi į šalis. Kliamas urgztelėjo kažką sargybos viršininkui ir abu nuėjo link laiptų. Kelios akimirkos, ir jų nebesigirdėjo.
Nieko nebelaukdamas užkėliau nutirpusį kūną ant lygaus paviršiaus ir išsitiesiau. Tai bent kaifas! Šalia išsipleikė Kazas.
- Kas dabar? - paklausė jis.
- Nešdinamės Karpon. Mūsų darbas sėkmingai baigtas, nors aš ne visai patenkintas. Būtų daug geriau, jei Gybras dvėstų mano kišenėje. Bet... kas padaryta, to neatitaisysim. Kol kas mums reikėtų išsinešdinti iš šios būdos.

----------------

Nuo stogo nusileidome virve. Iš visų pusių pilį supo labai gilus griovys, tik vidinio kiemo pusėje jį kirto akmeninis tiltas. Kitoje pusėje buvo pakeliamas tiltas ir dabar jis buvo pakeltas. Nusileidimui išsirinkau arklidžių stogą. Iš viršaus aiškiai mačiau du skruzdėliukus, lėtai kirbančius po vidinį kiemą- du nykštukiniai velniai suko sargybos ratus.
Nuo arklidžių sienos persikraustėme ant pilies sienos su dygliuota ketera ir,  apsimesdami pamautais negyvėliais (sargybiniai kartais labai priartėdavo), nusigavome iki vartų. O nušokti į kitą pusę ir tiltu pasiekti kitą griovio kraštą galėjome visai neskubėdami. Visgi buvo naktis ir pakeliui link Karpos kaimelio stengėmės neskubėti ir nesukelti triukšmo.

Kiek čia visokių medžiojančių padarų!  Aplinkui skardėjo visokiausi garsai- kai kurie lyg ir nekalti, kiti atvirai priešiški. Treti buvo gan neutralūs, pavyzdžiui kaip tas karvės mūkimo ir tamtamų hibridas. Atsargumo dėlei nulipome nuo kelio ir traukėme šalikele, be jokių kalbų.
Staiga priešakyje nuskardėjo siaubo pilnas klyksmas. Akimirksniu abu sustingome vietoje. Kažkas iš tamsos artėjo link mūsų... Keistas, šniokščiantis garsas. Ir kanopų bildesys.
Tiesiog pro mus keliu praskuodė išsišiepęs žmogaus ūgio velnias. Jo liežuvis plaikstėsi lyg kokia vėliava. Mirksnis, ir jis išnyko tamsoje.
Sudrebėjo žemė, ant kelio nusileido gigantiška kažkokio padaro letena. Kūno nesimatė- per aukštai, kur viską prarijo neįžvelgiama tamsa. Aštrūs, žmogaus ilgio nagai išgriebė kelio gabalą, letena pakilo ir išnyko- dunkst!
Didysis persekiotojas nudundėjo paskui velnią.
Palaukiau kol žemės drebėjimas nurims, tada virpančia širdimi pajudėjau toliau. Kažkur priekyje žybtelėjo Karpos gatvelių žibintai.