Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šis kūrinys yra apie mano Draugę Aistę ir yra skiriamas jai.







Vidinė buvusio ir praėjusio amžiaus paslaptis slypėjo pačioje tolumoje, kai šimtmetis jau buvo seniai praėjęs, nes tai, kas tuo metu vyksta viduje ir aplinkui, visada tampa natūraliu reiškiniu, kuriame paslaptingi dalykai nematomi, nes būtis uždengia viską. Visi, verti dėmesio, tapdavo tik buities kankiniais. Todėl būčiai vietos neliko. Būties paslaptys atgydavo tik po keleto amžių, ir net tada nebūdavo atskleistos, tik daug tiesos variantų gimdavo auksiniuose protuose, ir spurdančiose širdyse užsidegdavo mokančio stebėtis ugnis - tada buvę pasauliai nušvisdavo buvusio ir esančio mintimis, nes esantis atskleidžia buvusį, buvęs neatskleidžia nieko, jis tik buvo, egzistavo ir mirė. Tačiau laikas jį pavertė kitu, ir atgimė, dvasiškai reinkarnavosi. Reinkarnavosi jo protinė dvasia ir jis tapo mylimu. Tai reiškia, protą priėmė kito šimtmečio širdis, jei taip negalėjo būti tada, kai proto savininkas mylėjo tik save. Kartais įvyksta taip, kad po daug laiko amžių pasiekia siela, kuri priklausė senesniam pasauliui, poros šimtmečių trūkumas kankina ir liūdina, tačiau tik visame tame yra tiesa. Genijus gimsta ne savo epochoje ir ne savo vietoje, nes jei gimtų savojoje, tai viskas išnyktų, kaip sakiau, paslaptingąją būtį uždengtų buitis. Savo šarvuose ir savo formoje gimti įprasta, o Genijai juk neįprasti. Taigi amžių kontrastas tik į gerąją pusę paveikia žinantį ir mylintį, nes noras sugrįžti atgal yra dar reikšmingesnis už buvimą ten ir tuo, kuo norėtum, t. y. savojoje formoje.
Ji tapo tarpininku tarp vienos ir kitos epochos, išoriniu grožiu ir vidine darna. Po juoda skrybėle seniau slypėjo įprasti protai, bet dabar po ja slypi neįprastas. Talentas žavėtis slypi paslėptuose proto vingiuose, venose ir širdyje. Tai neprilygstama akmenskaldžio melancholijai ir Auksarankio didžiam atsigręžimui į save. Tai žavėjimasis tuo, kas jau seniai užmiršta, paslėpta ir išjuokiama pedantiškumu ir neišmanymu. Tuo, kas yra tikras grožis, grynas grožis, tylintis grožis. Apie grožį kalbėti racionaliai - jį nuniekinti. Jį reikia jausti žvilgsniu, juntant genialumo dvelksmą iš praeities. Taigi talentą suprasti tikrą grožį slepia juodoji skrybėlė...
O kokia solidumo akimirka, kuri tęsiasi amžinybę, nors yra laikina. Tai, kas užsibaigia, išties tęsiasi visai kita grožio materija. Ji solidi pavasarį, kai klykia išprotėję paukščiai, kai tobulas spindulys prikelia dulkę, o dulkė prikelia pasaulį iš amžinojo miego, kai visi užmiega, o mintys pabunda. Paslapties rūkas pavirsta kitokiu, dangus ištinsta saulei leidžiantis, o po dangum, viršum visko, pasislėpus po juoda skrybėle spinduliuoja Einšteino sužadėtinė, solidi ir inteligentiška, šviesios minties asmenybė, neliečiamybė apsupta pulko angelų, bet jiems nepriklausanti, nes yra žemiška ir pasaulietiška - tokia, kokie buvo žmonės devynioliktame amžiuje. Jau nebetikintys viduramžių galia, bet dar neperėję į gigantiškos beprasmybės simfoniją. Žmonės, kurių soduose vis dar slypi nežemiška paslaptis, dvaruose skleidžiasi raudonos rožės, o jie nežino kuo ir betikėti - Dievu ar Mokslu. Ši nežinomybė taip pat gimdė genijus - tarpinius individus. Solidūs yra restoranai, solidūs žmonių pasauliai, solidūs indai, bet pati solidumo esmė slypi mažuose dalykuose, visiškai išbaigtose smulkmenose. Inteligencija, intelektualizmas, ji pasižymi ir tuo, tačiau ne baigtine tiesiogine prasme, o šimtmečio dulke, ta pačia smulkmeniška idilija. Niūrią dieną jos veidą paslėpia aukšta apykaklė, kuri neturi blogų kėslų, nenori nieko užsmaugti, kartais nori ilsėtis dulkėtose senoviškose komodose, bet tuojau pat išsiilgsta kvepalų kvapo. Tiesiog neapsakoma apykaklė - kaip labai kompetentingo seklio, kuris visiškai nepastebimas moka atsidurti tose vietose, kur yra sekamas žmogus, tapdamas šešėliu, tapdamas vaizduote. Tai tikra nepaaiškinama rožinės panteros paslaptis.
Ji yra kaip seno ir gero romano, tūnančio tarp dulkių, herojus. Tai, kas tūno tarp dulkių, yra tikros išminties pamiršti vaisiai, kurie niekam neberūpi, jie niekam neįdomūs, nes toks pasaulis, tokie žmonės,  per daug paskendę buityje. Taigi romanas tūkstančio puslapių, o ten aprašomi kasdieninės veiklos padariniai ir šimtmečius besitęsiantys stebuklai. Herojus šis paskęsta senoviškuose žibintuose, muzikaliose snaigėse, senosios epochos grožyje ir vis dar stovi sulytas ant asfalto prieš mirgantį žibintą. Šlapias, bet laimingas. Jaunas ir gražus. Herojus pavasariui ir rudeniui, su paltu, skrybėle ir skylėtu skėčiu.
Kažkuriuose senovės paliestuose romano lapuose aprašomas jos gyvenimas meniškoje, prieblandoje ir tyloje skendinčioje Prancūzijoje. Jauną veidą slepia skrybėlė, kūną - gražus ir keistas paltas, o ji rytais šluoja tuščias ir malonias Prancūzijos miestelio gatveles. Kartais praeina inteligentiški žmonės. Ji slepiasi juodojoje skrybelėje. Kartais praeina miesto valkatos, ji slepiasi juodojoje skrybelėje. Kartais - vaikai, kvepiantys prancūziškais gardėsiais ir čiulpiantys ankstyvus varveklius - ji slepiasi juodojoje skrybelėje. Tačiau kai pamato mane, tuojau pakelia akis ir meta daug ką pasakantį žvilgsnį. Jo pakanka, kad viską sužinotume apie pasaulį, žmones ir šiandieną.
O vakare, kai tik geltoni žibintai apšviečia mūsų dėka švarias gatves, mes slenkame į jaukų, solidų restoraną ir skęstame auksinėje žvakių šviesoje.
Atvertę ankstesnius puslapius, išvysime juodą ir paslaptingą vienuolyną - taip pat Prancūzijoje. Tamsių skliautų palėpėse ji tyli, nors ir nemyli Dievo. Čia reiškiasi didžiulė minties laisvė.
Dažniausiai pasislėpusi nuo visuomenės ji tapo genialius paveikslus, visa inteligentiškai ir solidžiai išsitepusi dažais. Apsvilkusi renesanso suknią su gražiausiais vėriniais, jos plaukai plaikstosi deimantiniuose auskaruose, dailioje rankoje ilga, rūkstanti cigaretė, tokia, kokias rūko tik aukštuomenės damos. Detalės viską pasako. Detalės išduoda jos neapykantą šiuolaikiniam menui, netgi agresiją. Bet visa tai paslėpta, užmaskuota lyg po sidabrinės pudros sluoksniu. Šie vaizdai - nespalvotoje juostoje. Nufilmuoti vaizdai releasni už tikrovę. Mes tą žinome ir to niekada nepamiršime.
Nespalvota juosta visada paslepia amžių trūkumus, tačiau dangus trūkumų neturi. Ji visą dieną filmuoja plaukiančius debesis, gulėdama aukštoje žolėje, kurioje nėra vabalų, nėra nei vieno vabzdžio, tik balti ir mėlyni drugiai skrajoja aplink pievų gėles. Stebi viso pasaulio kaitą, bėgančius amžius, paslaptis šešėliuose ant žemės, stebi kaip saulė pasislepia ir viską užlieja rusva prieblanda. Tai gyvenimo tarpsnių meteoritai, pabudusi pasąmonė ir nieko nežinanti tobulybė. Saulė nusileidžia, o ji vis dar laiko aukštai iškėlusi kamerą. Mes naikinsime tai, kas bjauru ir amoralu, nors amoralumą pateisinsim. Taip šneka beprotnamio katės.
Mes atgaivinome senovę stebuklinguose, pasakiškuose balkonuose, kurie prisnigti ir vieniši kabo virš senamiesčio gatvių. Nepastebimi, niūrūs, nuostabūs. Vėliau jie iškyla sapnuose iš tamsos, skaidrūs ir šviesūs kaip angelai baroko paveiksluose. Ruošiamės užkasti gatves iki antrojo aukšto, iki ten, kur prasideda laisvė, kur su kiekvienu metru į aukštį tiesiasi senovė. Ir kuo aukščiau, tuo seniau. Mums nereikia pirmojo aukšto. Mums reikia pirminių faktų įvykio, kuris apaugo legendomis kaip senas namas žaliuojančiais vijokliais. Ir visgi, gyvename legendoje, ir pačios esame legendos, kurios pasieks žmonių sąmonę tik po daugelio šimtmečių, kai viskas prasidės iš naujo, kai kažkas netyčia atsimins dvi beprotnamio kates. Šioje epochos vaikystėje rėksime, bet nebūsime išgirstos, tačiau gali būti, kad susilauksime pomirtinės garbės po šimtmečių triukšmo, kai visi suklus, ir tyloje suskambės sena melodija, senas posmas...
2005-04-08 20:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-10 14:19
a_s_
Grakštesnis negu ankstesni. Nebetoks dusinantis. Patiko beprotnamio katės. Parašiau 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-09 19:42
ir kiti
dedikuoti kūriniai dažnai turi savybę būti suprantamais. patiko man šitas. labiau už "Requiem". autorė ištikima savo stilistikai. atkaklumu paperka. ;] ... sakyk, ar ne per daug/mažai korektūros?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-08 20:47
OfelijaPoGaubtu
Ot durnė, durnėėė, turėjo buti po juodąja skRybėle.
Gal galit kas ištaisyti? Moderatoriai...Mielieji...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą