Pirmasis susitikimas

Iš drungo autobuso išlipęs i šaltą tamsą, ne iškart supratau, kas atsitiko. Šaltas sausas oras suveržė veido odą, ūsai aplipo ledais - buvo apie 30 laipsnių šalčio. Iki Šilalės liko koks dvidešimt kilometrų, turėjau persėsti i kitą autobusą ir po gero pusvalandžio būti savo vaikų sutiktas šiltame bute prie durų. Atrodė, kad autobusas truputėlį vėluoja, bet vienas praeivis sustojo prie manęs ir pasakė:

- Be reikalo lauki. Šito autobuso seniai nebėra.

Tai buvo paskutinis autobusas, kuris galėjo parvežti mane į namus.

Nieko daugiau neliko - balsuoti. Kad nebūtų šalta stovėti, patraukiau plentu į tamsą. Pamatau mašiną, sustoju, pabalsuoju ir einu toliau. Laukuva liko toli už nugaros, Šilalė buvo dar toliau, patekėjo didelis šaltas Mėnulis, o žvaigždės spindėjo speigu ir lėtai sekė iš paskos. Mašinų darėsi vis mažiau, o tos, kurios pasirodydavo, sukeldavo tik pyktį ir neviltį. Kodėl jie nesustoja? Argi jie nemato, kad lauke per speigą eina žmogus?

Sniegas girgždėjo vis garsiau ir garsiau, o vilties nedaugėjo. Kam stoviniuoti ir gaišti, tuščiai kilnoti rankas? Pasidarė aišku: NIEKAS VIS TIEK NESUSTOS. Mašinų dar buvo, maži žiburėliai sušvisdavo ir kažkaip gėdingai pralėkę pro šalį dingdavo tolumoje. Nuo speigo braškėjo sniegas ir batai, dangus dar labiau išsigaubė, ledinės žvaigždės spindėjo kosminiu šalčiu ir abejingai žiūrėjo, kaip už kelių šimtų šviesmečių mažytis žmogiukas, visiška dulkė, eina apsnigta žeme ir jau abejoja, ar įveiks dar 10 kilometrų. Dangus buvo toks pat baisus, kaip ir žmonės, kurie važiavo pro šalį ir nesustojo.

- Dabar matai, ką jie daro? - paklausiau, pažiūrėjęs aukštyn. - Ir tu dėl šitų žmonių leidaisi kalinėjamas prie kryžiaus? Jeigu esi, turėtum dabar matyti, kokia tai buvo kvailystė - dėl šitų suskių lipti ant kryžiaus! Dėl jų nevertėtų statyti sudilusio grašio, o tu pastatei savo gyvybę. Ar ne kvailys atrodai pats sau? Ar ne idiotas? Ar ne gėda pačiam prieš save dėl šitokio žingsnio? Norėjai gero, ar ne? Manei, kad iš šitų suskių dar galima kažką gero išspausti?.. Šventasis naivume, dabar gėda pačiam pripažinti!..

Nelabai tikėjau, kad jis iš tiesų yra, bet mygau, kad pripažintų savo lemtingą klaidą.

- Jeigu esi, tai pripažink! - pakartojau kelis sykius.

Viską susakęs, pasijutau geriau, bet - neilgam. Diplomatas sunkėjo, nespėjau jo kaitalioti iš rankos į ranką. Atėjo laikas rinktis - arba jį metu šalin, arba pirštai nukrenta patys.

Pasivijęs pralenkė senas pienvežis ir sustojo už keliolikos metrų. Kai pradariau duris, jos sugirždėjo, ir šilto oro gūsis padvelkė iš kabinos.

- Ko nestabdai? - paklausė senas vairuotojas ir įjungė pavarą. Išglerusi mašina sudrebėjo, sučiaudėjo ir pajudėjo iš vietos.

- Kad niekas vis tiek nestoja... - pasiteisinau.

- Nestoja? Taip, žmonės bijo sustoti tamsoj. Jie nežino, kas tu esi, ir bijo.

Jis dar šnekėjo kažką, o šiluma apėmė visą kūną. Atrodė - užmigsiu.

- Važiuoju iki Balsių. Tau kur? Į Šilalę?..

- Paleisk Balsiuose. Tą kilometrą nueisiu...

- Nueisi? Dar ko! Į speigą žmogaus nepaleisiu.

Jis pravažiavo Balsius ir klibėjo toliau į Šilalę.

- Ne, tu tikrai paleisk, - pasakiau. Man buvo kažkaip nepatogu.

- Kurioj gatvėj gyveni?

- Paleisk prie ąžuolo...

- Tikrai iki namų netoli? - paklausė gerasis vairuotojas, kai sustojo Šilalės centre prie ąžuolo.

- Visai čia pat! - užtikrinau. - Dešimt litų užteks?

Jis pasibaisėjęs pažiūrėjo į pinigą, kurį atkišau, tada įjungė pavarą ir tarė griežtu balsu:

- Susikišk atgal. Ir žiūrėk - visų žmonių kad nevadintum suskiais!

Durys pačios užsitrenkė, senas pienvežis sučiaudėjo, supūškėjo ir drebėdamas nuvažiavo į tamsą. Aš stovėjau sutrikęs ir negalėjau suvokti, kas atsitiko.