Pinčius — 15

15. Didysis sprogimas

Mantas ir lovliai matė, kaip, senkant prūdui, iš vandens pradėjo po truputį lįsti didysis akmuo. Jis iš tikrųjų buvo didelis — ne mažiau kaip dvidešimt žingsnių ilgumo, penkiolika aukštumo ir tiek pat platumo. Kai vanduo nuseko per pusę akmens, jie pastebėjo, kad akmuo, kaip po truputį sirpstanti braškė, pradėjo raudonuoti, o apie jį esantis vanduo greitai įkaito ir užvirė. Kilo didžiulis, į visas puses sklindantis garo debesis, kurio nespėjo išsklaidyti net priešpiečio vėjelis. Garai, tarsi balta migla, nusidriekė palei buvusios pelkės dugną, paskui užpildė visą buvusią pelkę ir galiausiai užgulė visus krantus. Ties pelkės viduriu, kur buvo akmuo, pradėjo švytėti balta pašvaistė. Atrodė, kad iš prūdo greitai pakils antroji saulė...
„Jeigu nuo akmens kils toks rūkas, mes negalėsime pamatyti, kas darosi pelkėje, kas atsitiks su pragaru... “— pagalvojo Mantas ir jau norėjo eiti artyn, bet prisiminė Pinčiaus perspėjimą, kad su akmeniu gali kas nors atsitikti, ir atsisėdo kranto įlinky. Jis tik retkarčiais atsistodavo pažvelgti į tą pusę, kur žaižaravo balta pašvaistė ir garsiai kunkuliavo užviręs prūdo vanduo.
Kai vandens prūde bemaž visai nebeliko ir bejuodavo tik tirštas dumblas, akmuo įkaito iki baltumo ir pradėjo šviesti skaisčiau už saulę. Nuo sklindančios šviesos ir didelio karščio, matė Mantas, greitai džiūvo ir grąžulėliais raitėsi paprūdės medžių lapai, rudo ir sausai šnarėjo neseniai žaliavusi sodri paprūdės žolė. Nuo sklindančio karščio stambiais lašais prakaitavo ne tik Manto kakta, bet ir visas kūnas.
Nebeiškentę svilinimo, nes medžių lapai susiraitė, nubiro ir nebeužstojo švytinčio akmens, lovliai iššoko iš medžių ir pasislėpė kranto įdubimų šešėliuose. Paskui vėl sušokę į tolimesnius medžius matė, kaip apie akmenį iš karščio pradėjo lydytis žemė ir užsidegė išdžiūvusi ir perkaitusi paprūdės žolė, artimesnieji krūmai. Kaitra vis didėjo ir pamažu visi medžiai, pučiant vėjeliui, nubarstė lapus. Atrodė, kad prie prūdo staigiai atėjo karštas, negirdėtas ir nematytas, ugninis ruduo. Nebetverdami karščio, lovliai šoktelėjo dar toliau nuo prūdo. Nebeiškentęs, pasitraukė keturpėsčias ir Mantas, nes jo drabužiai pradėjo rusti ir galėjo greitai užsidegti.
Tuo tarpu prie akmens lydėsi žemė, rūko išdžiūvęs dumblas. Kai ištirpusi lava pasiekė iškastuosius urvus, ji, tarsi būtų tikras vanduo, pradėjo tekėti į požemio upę.
Kai jau apie prūdą iš nežmoniško karščio bemaž viskas rūko ir liepsnojo, pasigirdo toks galingas ir baisus trenksmas, jog atrodė, kad vienu metu griaudė šimtai perkūnų. Lovliams ir Mantui pasirodė, kad tuo momentu į dvi lygias dalis skilo dangus ir žemė, ir sprogimo banga juos, kartu su suskilusiu dangumi, kaip ir išrautus bei nulaužtus medžius nunešė kelias dešimt metrų tolyn nuo prūdo. Skrisdami oru jie dar pamatė, kaip akimirksniu išnyko didysis dugno akmuo ir iš atsivėrusio dugne juodo ir ugnimi spjaudančio urvo, tarsi kokie siūlai ar susukti į storus tumulus tinklai, visokio dydžio ir formų purvo ir ugnies draiskanos švilpdamos nulėkė į rytų pusę. Paskui giliai po žeme sprogo dar vieną kartą ir buvusios pelkės dugnas ir aplinkiniai prūdo krantai nukrito į gilią, apanglėjusią įdubą.
Kai Mantas ir lovliai atsikvošėjo, pamatė apie save sukritusius apdegusius, nulaužtus ir su šaknimis išrautus paprūdės medžius. Jie pašūkaudami vienas kito pamažu išlipo iš tų brūzgynų ir suėjo į vieną vietą.
— Matai, koks didžiulis pragaras plytėjo po mūsų kojomis, o mes nė manyti to nenumanėme... — kalbino lovlius Mantas, kai jie pamažu apdegusiu krantu atėjo prie buvusios pelkės. Pelkės dugnas buvo taip giliai nugrimzdęs į žemę, kad lovliams ir Mantui pasirodė, kad jie atsidūrė prie didžiulio ir gilaus šulinio, kurio krantuose degė ir rūko paskutinės medžių šakos.
— Tikriausiai buvo taip, kaip sakė Pinčius... Juk mes nė vienas pragare nesame buvę ir negalime žinoti, kaip jis iš tikrųjų atrodo ir ar jis čia buvo... — paabejojo Mėlynis. — Bet dabar man ramybės neduoda pats Pinčius. Kodėl dabar jo nėra čia su mumis?
— Mantai, paleisk stebuklingąjį kastuvą, tegu parausia žemes ir atkasa Pinčių. Jis tikriausiai nuo tokių baisių sprogimų bus kur nors užgriuvęs žemėmis... Juk niekur nebematyti nė prūdo urvų, kuriuos bebėgdamas vanduo pavertė didžiulėmis duobėmis, nei ko kito, kas buvo prūde.