Vakaras, kai tampa tylu. Ramybės oazė tarp pilkų ir jau lapus numetusių medžių. Jų liūdnos šakos vienodai ir monotoniškai judina savo bevaisius kūnus- tai į kairę, tai į dešinę, kairę, dešinę... Aplink skraido vėjas. Jis nešioja to medžio lapus. Tokius geltonus ir sudžiūvusius.
O aš? Visa tai mane ramina. Leidžia pasijusti kitu. Atrodo, kad aš kylu su vėju. Kad aš žarstau tuos lapus, o paskui įsilipęs į rudeninį medį lankstau jo šakas- tai į kairę, tai į dešinę...
Kas tai? Kas ten šviečia?..
#
Tu ramiai ir nejudėdama sėdi prie lango. Jau vakaras ir visi gatvėje skuba į savo namus, kur jų laukia ir šiltas būstas, ir karšta vakarienė ir mylimos rankos. Važiuoja automobiliai, drabstydami purvą ir vandenį ant tų skubančių praeivių. Bet nei vieniems, nei kitiems tai nerūpi. Visi skuba, skuba, skuba...
O tu ramiai ir nejudėdama sėdi prie lango. Tik ranka monotoniškai kilnojasi nuo lūpų iki peleninės, o tavo akys blausiai šviečia tarp dūmų.
Ten už lango nieko nevyksta, kas galėtų tave sudominti. Tie patys praeiviai, tie patys automobiliai ir kažkoks kvailys ant medžio, įsikibęs į liūdnas šakas ir judinantis jas tai į kairę tai į dešinę... Nyku.
tai čia gi juokingas kūrinys, negi nematot.
"liūdnos šakos vienodai ir monotoniškai judina savo bevaisius kūnus" - šakos judina SAVO kūnus. ir dar bevaisius, - sterilizavo matyt. ir ne bet kaip judina, o IR vienodai, IR monotoniškai. autorius įsivaizduoja, kad tai labai skiriasi.
"nešioja to medžio lapus" - kurio? kalba gi apie daugelį:P
"Kas ten šviečia?.." - leiskite spėti - mergina rūko cigaretę?:]
"Tu ramiai ir nejudėdama sėdi prie lango" - ahaa, autoriui, atrodo, patinka beprasmiškai kartotis;) ramiai IR nejudėdama... ir dar monotoniškai?;]
"Jau vakaras ir visi gatvėje skuba į savo namus, kur jų laukia ir šiltas būstas, ir karšta vakarienė ir mylimos rankos." ne, na... visi skuba gatvėje. ir namai, kur laukia būstas. kas čia dabar per..? ir mylimos rankos dar. o kojos jau nemylimos?
"Važiuoja automobiliai, drabstydami purvą ir vandenį ant tų skubančių praeivių. Bet nei vieniems, nei kitiems tai nerūpi." - vieni ir kiti - tai čia automobiliai ir praeiviai? įsivaizduoju besirūpinantį kuo nors automobilį... ne, neįsivaizduoju. be to, 'vandenį ir purvą'. na.. 'geltonus IR sudžiūvusius'. ir vėl tas išskyrimas. vienoj kitoj vietoj tai nekenkia, bet kai pastoviai - kliūva.
"Tik ranka monotoniškai kilnojasi nuo lūpų iki peleninės, o tavo akys blausiai šviečia tarp dūmų." - gerbiamasis, pabandykite pats įsivaizduoti tokį siaubą - šviečiančios akys, monotoniškai besikilnojanti ranka...
apskritai čia gera yra tik idėja apie kvailį, judinantį šakas drauge su vėju;]. o pats rašymas... toks nerangus... oi dar daug dirbti reiktų šioj srity:P
grazu...bet liudna... keista kodel cia visi [kiek skaiciau, o skaiciau tikraj daug] raso apie venatve, liudesi, nerima... kodel niekas negali parasyti apie laime, dziaugsma, laiminga meile? m? net as pati cia uzsejusi negaliu... tiesiog neina parasyti apie tai, nors reiktu pabandyti... gal sikart pavyx...? netikiu, kad viskas taip niuru...netikiu...
Aš sėdžiu prie lango. Gatvėje tuščia. Dangus staiga apsiniaukia ir, manau, tuoj prapliups lyti...bet debesys vėl išsisklaido...Vėjas neša vienišą, pasiklydusį lapą... Atvažiuoja tramvajus ir pasipila žmonės. Visi grįžta iš vakarinių pasivaikščiojimų. O aš tik stebiu dangų...