Apie dieną

gal nekartokim, pakaks, jau žinau
kaip uždarai triukšmingą laikraščio puslapį
išsiunti juo kažkokią musę į vabzdžių rojų
ir ardai siūlą iš pižamos, užuodęs kavą
tavo lūpose telpa manoji koketė pūstu sijonu
ir įniršęs bučinys besiveržiantis prieš srovę
mūsų rytas ne toks šventas koks bedievis
pasislėpęs po paklodėm užkutentuos pėduos
ir viskas lyg buvo, apsisuko, sugrįžo, yra
tik pažiūrėki, ant sienos jau rytojaus eskizas
ir tiek tos meilės lieka kai suguldom galvas
ant svetimo paukščio plunksnų

diena kaip tūkstančiai pamirštų
tokia, kokios norėjai: iš vandens dulkių,
iš laimės prenumeratos, iš sužeisto skrydžio