Mahotakišvahros vienuolynas. Gyvenimas dvelkia

Seniai seniai, už girių ir kalnų, tolimoje Rytų šalyje, stūksojo Mahotakišvahros vienuolynas. Jame gyveno 108 jauni vienuoliai, Rytų šalyse bhikšu vadinami. Gyveno vienuoliai asketų gyvenimą, vilkėjo saulės geltonumo rūbus, valgė paaukotus ryžius. Dienomis jie meditavo, vaikštinėjo, naktimis miegojo. Kiekvieną dieną būdavo paskiriami vienuoliai, kurie turėjo rūpintis vienuolyno aplinka, šluoti takelius, rūpintis vandeniu, valyti išvietę.
Tądien šis darbas teko dviem jauniem bhikšu - Kuniui ir Rahidžui. Jiedu kartu šlavė takelius - Kunis Rytinėje vienuolyno dalyje, o Rahidžas Vakarinėje. Jiedu kartu nešė vandenį - Kunis bambukiniame inde, o Rahidžas moliniame. Jiedu kartu pasuko išviečių valyti, bet... Išvalę po vieną išvietę jiedu pastebėjo, kad nevalyta liko tik viena. Kunis, norėdamas teisingai pasielgti, kaip to mokė jo Mokytojas, pasisiūlė ją išvalyti. Tačiau Rahidžas troško to paties. Ir tai bent ginčas kilo, kokio dar vienuolynas nebuvo regėjęs - jauni vienuoliai susipyko, kuris gi valys išvietę!
Pro šalį takeliu, ramiai medituodamas ėjo Mokytojas. Jis nugirdo garsius balsus, sklindančius nuo išviečių. Sustojo.
O tuo tarpu jauni vienuoliai, Kunis ir Rahidžas, ginčijosi toliau. Tačiau staiga jie nutilo, sukluso ir išgirdo - Mokytojas eina. Ir prisiminė jiedu, ką vakar girdėjo iš Mokytojo lūpų: "Teisingas poelgis ne visada turi atrodyti gražiai bei gerai. ". Supratę savo klaidingą požiūrį, jauni vienuoliai nusilenkė vienas kitam ir dviese, kartu ėmėsi išvietės valymo: vienas pavalo, antras...
Pro šalį takeliu, ramiai medituodamas nuėjo Mokytojas.