Pilys griuvo, Vesta. Pilys tebegriūna, o jų skeveldros šokinėja per kraujo pritvinkusias mano akis. Ritmingai - tarsi Bethoveno simfonija, ribojanti pakaruoklio kūną ir galvą - sau.
Tu slėpdavaisi smėly. Vagom išdabinus galvą panerdavai keliais į minią ir kalbėdavai sakiniais be kablelių, neva reikšmių tau ieškoti nereikia. O pilys vis dar griūna, Vesta. Tu panaši į prancūzę. Kai tyli. Kai kalbi, panaši į ... Aš lenkiuos prieš Tave, Vesta, bet tu ne Jėzus, o aš be nuodemės. Mesk akmenį, Vesta! Tik netaikyk į galvą, neduokdie neišgyvensiu.
Nepatogu stovėti prie sienos, Vesta, kai žinai, kad tuoj tave sušaudys, o po to užpjudys šunimis, kurie nuo bado įsivaizduoja esą vilkai. Arba atvirkščiai - pirma užpjudys, o po to šaudys - pilims griūnant. Tvarka nesvarbi, Vesta. Aš keliais, prieš Kryžių, kuris kaltesnis už Judą. Vis dar keliais, Vesta. Ir vis dar be nuodėmės. Žinai ką reiškia sidabras? Aš irgi nežinau, bet nutuokiu, kad jis čia niekuo dėtas.
Mažose salėse telpa didžios idėjos, Vesta. O tada jas gaudo tinkleliais, tarsi drugelius, prisega į tuščius didelių knygų lapus ir neverčia jų skaityti. Nieko negali būti blogiau už nepatentuotą idėją... - nebent šizofreniko vaiko figūra pasakose, kurias man skaitė, kai gulėjau ligoninėje. Vesta, net ir tada aš sienose skaičiavau tavo atvaizdą. Kiekvienąkart prieš užmiegant pamesdavau skaičių, o atsibudęs skaičiuodavau iš naujo. Ir taip tuos tris metus, kol buvau sveikas. Prieš ligą išleido. Dabar skaičiuoju adatų dūrius išburkusioje rankoje. Ji panaši į Tave, Vesta. Šiandien ji mano mūza - apnuoginta ir sustipusi. Nejauku daros, kai pernelyg ilgai žiūri į ją. Ji liečia petį, o petys, arogantiškas idiotas, nesutinka jos priglausti, negaliu pasiduoti, bet ir daryti ko nors nepajėgus, Vesta.
Aš romėnas. Kartais prisigeriu tiek, kad neatsimenu ką begėriau. O kartais ir gert nereikia. Tiesiog neprisimenu, Vesta. Kartais pamirštu ir Tave. Kai mano plytinės sienos apsitraukia tapetais ir naujas nuogas kūnas alsuoja, išmušdamas mane iš ritmo. Ritmo, kuriuo griūna pilys. Klausyk manęs, Vesta! - aš meldžiuos į tave ir tyčiojuos tik iš tavęs. Surūšiuotos mano mintys, tarsi didelės bakalėjos maža dalele bijo pačios savęs. Jos apie nieką, o įsivaizduoja esančios tas viešpats, kuris, anot egzistencialistų filosofų, mirė. Ateistų karta, Vesta, o mano Dievas - Tu. Leisk man būti rašalu. Leisk išsitaškyti, kaip utėlėms žydo plaukuose. Aš irgi žydas. Vis dar žydas, bet dėl to nieks nekaltas. Galėčiau būti prancūzu, anglu, mongolu, bet aš žydas, Vesta, ir man dėl to negėda. Mane tai smaugia ir tampo mano gomurį taip, kaip patogu tiems, kurie manim netiki. O tikinčiųjų minios. Jie visi vienodai tiki pasakomis. Kaip po karo, Vesta. Atsimeni, kaip tu svajojai apie geresnį gyvenimą, o tada netekai kojos? Atsimeni?
Tu susigūžus kaip Hamburgas vasarą - pilka ir besibaidanti dulkių kaip Vilniaus senamiestis. Bet tu iš antikos, o aš.... O aš... O aš vis dar nesu, Vesta. Tuo pačiu ritmu, kaip griūna pilys, nesu.