Iš saldaknygės

* * *
Kavos kvapas užliejo kambarį tarsi vanduo: įsigėrė į patalus, rūbus, popierius, netvarkingai išmėtytus ant grindų. Roko mėgavosi gėrimu taip, lyg gertų jį pirmą kartą. Atidžiai tyrė skonį, mėgino nuspėti, kokios rankos rinko ir malė kavos pupeles, atgabeno šį turtą į jo namus. Krištolinę harmoniją netikėtai pervėrė šauksmas. Atsisukdamas į langą Roko stebėjosi jaunojo laikraščių pardavėjo ankstyvumu.
Roko atmerkė akis. Jis vėl sapnavo paliktą miestą. Nustebintas blausios šviesos jis gulėjo susirietęs į kamuoliuką po kava kvepiančia antklode.
Pilko kaimelyje jau vidurdienis. Kaip įprasta, moterys dainuodamos spaudė cukranendrių vyną. Roko visuomet žavėjosi jo skoniu. Apsijuosęs medvilniniu audiniu jis išėjo kuklios trobelės terason.  Užburtas Andų viršukalnėm Roko prisiminė sapną. Sapną iš praeities. Tylius ir vienišus rytus kukliame vieno kambario butuke. Buto langai žiūrėjo į vieną iš Vienos skersgatvių. Kai pirmą kartą jaunasis Lafalje peržengė tų namų slenkstį, jam buvo vos dvidešimt vieni.
Stambių veido bruožų ir stipraus kūno  jaunuolis tada visiškai nepriminė literatūros žinovo ar būsimojo rašytojo. Roko gimė Vienos priemiestyje. Jo motina Eliza susilaukė jo būdama vos septyniolikos. „Eliza, Eliza, nužengei tiesiai nuo mano klavesino,“- šaukdavo tėvas. Rašytojas puikiai atsiminė erdvų dvarą su žavingomis alėjomis pilname vaismedžių sode. Balti, ornamentais išdabinti suolai, grakštūs molbertai ir mama prie jų. Kai tik saulė paliesdavo vakarinius dvaro langus, Žanas Lafalje įvažiuodavo pro dvaro vartus į kiemą. Nešinas geltonų žiedų puokšte jis tyliai prieidavo prie tapančios ir globėjiškai apkabindavo galantiškai pabučiuodamas jos ranką. Roko mylėjo šeimą, kurioje gyveno. Vaikiška pasaka tęsėsi tol, kol Roko neišvyko į Vienos universitetą studijuoti literatūros mokslo. Nors ir vienturtis, Roko nebuvo išlepintas. Be mandagių manierų ir stebėtinai lakios vaizduotės, Roko buvo įgijęs gilią patirtį ir mokėjo gyventi savarankiškai.
Jaunasis Lafalje nebaigė universiteto. Metė jį likus tik metams.  Siekdamas garbės ir pripažinimo Roko ieškojo kitų būdų iškilti. Pagaliau būdamas 25-erių metų jis parašė pirmąją savo knygą. Netrukus Lafalje pasiekė to, ko norėjo. Ištisą dešimtmetį jis žavėjo Vienos ir visos Austrijos aukštuomenę talentu ir vaizduote. Metai bėgo ir Roko ėmė jausti, kad rašalas rankraščiuose tampa vis blankesnis, o popierius plyšta nuo braukymo. Dažnai jis nugrimzdavo į svajones apie neišsenkančią pažinimo taurę. Svajonės netruko pavirsti realybe.  Lafalje išplaukė į Argentiną prekybiniu laivu. Kelionėje jo neapleido saldus pasitenkinimo jausmas: patenkinta dar viena ambicija.


Dabar Roko stovėjo po nendriniu stogu ir puikiai atsiminė tą dieną.
Vos atvykęs į Argentiną, Roko išlipo Buenos Aires uoste. Ispanakalbiai jūreiviai paaiškino, kur surasti viešbutį ir šypsodamiesi palinkėjo sėkmės. Miestas, pasitikęs Roko, svaigino karščiu ir spalvomis. Tvankus oras, kaitri saulė, gatvėje besilinksminantys muzikantai, tamsiaodžiai besišypsantys ir, rodos, visuomet laimingi žmonės. Nauja žemė priminė rojų, o į realybę gražindavo tik šlapi nuo prakaito marškiniai.
Pilko kaimelyje Roko atsidūrė visiškai netikėtai. Išsirengęs su grupe vietinių Lafalje keliavo iki Paranos upės išsišakojimo. Pasukęs ties Pilkomajos upe Roko tęsė kelionę vienas. Netrukus jis pasiklydo ir, neišlaikęs karščio, nualpo cukranendrių plantacijoje. Atsipeikėjo tik po keleto dienų Pilko, kur jį slaugė vietiniai gyventojai. Pirmosios dienos civilizacijos beveik nepaliestame kaime buvo košmariškai sunkios. Roko norėjo kuo greičiau apleisti šias vietas, tačiau negalėjo dėl nusilpusio kūno. Praėjus kelioms savaitėms Roko nebeišvyko.
Dabar laikas Roko nebeegzistavo. Sustingusiu veidu ir veriančiu žvilgsniu jis stebėjo Andų milžinus. Pastarieji  savo aštrias viršūnes kruopščiai slėpė pritvinkusiuose debesyse.
Tylos ežerą, kuriame Roko jau buvo bebaigęs nuskęsti sujudino nuo upės grįžtančiu merginų klegesys. Kasdien eidamos pro jo namus, merginos primindavo priežastį, kodėl jis  dabar stovėjo būtent čia.
Šiek tiek atsigavęs po nusilpimo, Lafalje nusprendė apžiūrėti vietovę. Atsikėlęs anksti ryte jis patraukė upės link. Pasikliaudmas klausa  atsargiais žingsniais jis artinosi prie dainuojančios upės. Atsisėdęs po vienu iš medžių stebėjo šokantį vandenį. Saulė nedrąsiai kilo dangaus ratais. Spindulių glostomas vanduo pasidabino aukso gijomis. Nekantrūs paukščiai krykštavo medžiuose. Gamta alsavo ryto gaiva.
Krante sumirguliavo. Saulė švietė tiesiai į akis. Nors ir apakintas, upės krante jis sugebėjo įžiūrėti žmogaus kontūrus. Tai buvo mergina, ilgais tamsiais banguojančiais plaukais. Numetusi medvilninį audinį ji atsargiais žingsniais ėjo gilyn į upę. Roko sutelkė visas pastangas norėdamas įžvelgti merginos veidą, tačiau spinduliai ją pernelyg stipriai saugojo nuo pašalinių akių. Praleidusi vos kelias akimirkas vandeny mergina grįžo į krantą. Užsijuosė savo kuklų rūbą ir nusiskynė geltoną žiedą nuo netoliese augusio krūmo. Kiek vėliau žiedas puošė jos plaukus. Susižavėjęs Roko norėjo ją užkalbinti, tačiau išgąsdintas ateinančių skalbėjų nusprendė grįžti .
Ir vėl svaigulys. Akyse mirgėjo tūkstančiai gamtos atspalvių. Garsai liejosi. Žemė po kojomis ėmė slysti. Širdis plakė taip stipriai, kad jos ritmu tvinksėjo visas kūnas. Roko puikiai žinojo, kad tai, ką jis jautė, nebuvo tiesiog fizinis nuovargis ir miego trūkumas. Grįžęs į kaimą Roko pranyko netoliese užžėlusioje pievoje. Jo mintys užkūrė tą ugnį, kuri liepsnojo jo kūrybos įkarštyje. Užsnūdęs pavėsyje Roko pramiegojo ten visą dieną ir pabudo tik vakarop. Pilnas jėgų ir įkvėpimo jis susirado rašiklį ir seną rašalo buteliuką. Vos prisėdęs prie stalo puolė rašyti naują istoriją, kurios mūza buvo mergina sutikta prie upės. Kiekvieną rytą Lafalje eidavo ten ir stebėdavo ją, besimaudančią spinduliuose. Grįžęs prie stalo jis vis rašydavo ir rašydavo.  Diena po dienos Roko pildė popieriaus lapus istorijomis apie Argentiną, amžinai tekančią upę, Andų viršukalnes, Pilko kaimą, cukranendrių plantacijas ir apie ryto deivę Situ. Nepažįstamajai jis davė vardą, sukūrė gyvenimo istoriją. Situ jam tapo svajone. Svajonė, kurios jis niekad neišpildys. Roko bijojo. Situ- svajonė, trapi kaip tas geltonas žiedas jos plaukuose. 
Atėjęs prie upės kitą rytą, Situ jis nesulaukė. Laikas įsipainiojo raizgiame miške. Nusivylęs jis nusigręžė ir jau ketino eiti. Pakėlęs akis jis neteko žado. Vos už kelių žingsnių rami kaip statula į jį žvelgė pati svajonė. Akimis jie tyrinėjo, bet nedrįso paliesti. Saulė erzinančiai šildė pečius. Netikėtai Situ nusijuokė ir pranyko vidurdienio kaitroje.
Roko jautėsi kaip žuvis, išmesta į krantą. Sieloje ir vėl prabudo įsimylėjęs šešiolikmetis, negalintis nuraminti įsišėlusių emocijų. Tik subrendęs ir jau senstelėjęs kūnas liko stovėti.  Saulė nepakenčiamai kaitino ir Roko nusprendė grįžti. Ir vėl pargriuvo žolėje. Moterys, spaudusios cukranendres, dainavo lietaus dainas. Sausrų iškankinta žemė kėlė grėsmę derliui. Roko žvelgė į debesis, vangiai judančius šilkiniam danguje. Pūtė lengvas pietų vėjas, pranašaujantis lietingąjį sezoną. Jis taip ir užmigo prie stalo, laikydamas rašiklį rankoje. Ryte atmerktos akys ant stalo sutiko pūpsantį surado žiedą. Geltoni  žiedlapiai tykiai spoksojo.
Lafalje daugiau nėjo prie upės. Jis bijojo.
        Vieną tvankią naktį prasidėjo audra. Vejas, žaibas, griaustinis- visi trys surengė lietaus puotą užsitęsusią iki ryto. Permirkusi žemė ir vandeniu prisismelkę medžių lapai skleidė nepakartojamai malonią vėsą.
Kaimo vaikai žaidė balose ir purve. Žmonės džiaugėsi lietumi. Audra atgaivino ir Roko. Atsigavęs nuo karščio puolė užbaiginėti  knygą. Dirbo prie jos ištisas dienas, kol vieną vakarą jo dėmesį išblaškė kaimelyje kilęs sąmyšis. Moterys liejo ašaras, kurios savo gausa pralenkė neseniai praūžusią audrą. Valdomas nekantrumo Roko išbėgo laukan. Vienos iš moterų rankose jis pamatė geltoną žiedą. Persmelktas juodų minčių Lafaljė nuskubėjo prie upės.  Gaivioje miško pievoje gulėjo Situ. Išsidraikę plaukai dengė jos pečius, o akys skaičiavo dar neišryškėjusias žvaigždes. Situ skleidė vėsą, kuria jai dovanojo upė.
Sėdėdamas ant pašiūrės laiptų Roko pirmą kartą skaičiavo dienas, praėjusias nuo audros. Ketveri metai ir šimtas trisdešimt šešios dienos, aštuoni lietaus sezonai, šimtai rytų, lydimi kaitinančios saulės, tūkstančiai geltonų žiedų, milijonai nesuskaičiuotų žvaigždžių danguje.
Gurkštelėjęs cukranendrių vyno Roko pranyko šviesoje.