Papjauk tą ožį, kurs savo bliovimu aptemdė mūsų protus! Numesk skerdeną alkoje ant aukuro, papėdėj kalno, ant kurio kiekvieną vakarą jis užlipa pravert siaubingą gerklę (sukišus rankas į ją išplėšt stygų, ištrauktum tūkstantį velnių).
Bliovimas jo suaižė mūsų dangų; ir minta jis tuo, kas iš jo varva. Jis išpera su ožio išnara!
Kažkur, įtrūkusio skliauto plyšelį, lyg moneta, įkrito saulė. Aštriom briaunelėm žvilgsnis slysta (apčiuopom), ieškau josios švytėjimo. Ir vis akis užplūsta bergždžios kraujo ašaros.
Papjauk tą ožį, kaltas jis, ne mes! Jo gerklės arfos klaiki daina aptmedė protą - ir nuodėmės visos per jį. Teatperka..
Papjovė ožį.
Paaukojo.
Jo kraujo klanas lyg liūdna akis su priekaištu dabar vis žvelgia ir ilgai nedžiūsta.
Anglis to vydžio ištepė man sąžinę..
noreciau tik tiek pasakyti salin pykti, o juolab neapykanta. Niekada nepasijusi geriau jei tai visada Tave slegs. Labai lengva apkaltinti ir apsmeizti, bet nelengva atsiprasyti. Pyktis ir neapykanta nieko neissprendzia - griauna Tavo pasitikejima, susikaupima.
Galeciau pasituoti Dalai Lamos zodzius:
neverta del to jaudintis jei zinai kad tai nieko nepakeis, o jei negali nieko pakeisti tai nuolab neverta jaudintis.
kazkas panasaus gerai nepamenu - labai jau senai skaiciau.
Hm rašiau kiek supykusi, gavosi nelabai aišku.. Irna, paaiškinu (labai džiaugiuosi, kad paklausėte, nes pati nepastebėjau netikslumų): saulė įkrito į plyšelį įtrūkusio dangaus skliauto, o "to vydžio' turėtų buti "to vyZdžio"
šiaip sakyčiau gan tikroviškas vaizdelis paskaičius prieš akis iškyla, o kadangi niekada nebuvau visokių įtartinų siaubų gerbėja, tai daugiau nieko negaliu pasakyti, tik pasiūlyt užimt S.Kingo vietą (čia gerąja prasme) :)[tarsi komplimentas išeitų]