Pinčius — 14

14. Liuciferis nervinasi

— Vėl kažkas velniavą su mūsų prūdu daro. Bet nenusiminkime, jiems nieko iš to neišeis... Yra buvę ne tokių išdaigų, o mes atsilaikėm ir tebegyvenam kaip gyvenę.
Kiek patylėjęs ir pagalvojęs, įsakė:
— Tuojau pat išsiųsk į viršų dvidešimt geriausių mano velnių, kurie plauko greičiau už žuvis. Tegu iš visų pusių apžiūri prūdą, nuneria į gelmę ir išsiaiškina, kas ten taip pašėlusiai šniokščia ir bilda... O mes tuoj pat nunardinsim visą pelkę žemyn, kad neišbėgtų paskutinis vanduo...
Išnėrusius į prūdą velnius nustebino greitai senkantis vanduo, o kai bandė panirti ir aiškintis, kas taip yra prūdo dugne, kas ten taip smarkiai šniokščia, juos tuoj pagaudavo besisukantys vandens verpetai ir nunešė į požemio upę. Į pragarą nebegrįžo nė vienas ir Liuciferis iš jų nieko nesužinojo.
Po to Liuciferis išsiuntė dar vieną būrį, bet ir tie nebegrįžo, pasiglemžė tie patys sūkuriai. Tada pragaro valdovas pradėjo pelkę kelti iš žemės gelmių į viršų, bet ir tas nieko nepadėjo — paskutinis vanduo smarkiai seko ir nesuvokiamu būdu visai baigė iškliokti į atsivėrusias gelmes. Liuciferis dar nesuvokė, kad greitai ir nenumaldomai artėja pragaro griūtis ir pabaiga. Jis dar paliepė velniui — dugno akmens sargui tyliai iškišti galvą iš vandens ir bent gerai apsižvalgyti, kaip beatrodo jų prūdas ir kiek belikę vandens. Greitai pasirodęs akmens sargas pasakė:
— Jau mūsų pelkės kaip ir nebeliko, baigia visai išbėgti ar išdžiūti, jau iš vandens išlindo gerokas gabalas mūsų vartus saugančio didžiojo akmens...
— Velniava darosi ne tik pačiame pragare, bet ir prakeiktoje žemėje... Reikia pripažinti, šį kartą vanduo manęs visai nebeklauso, bėga kur nori ir nebegaliu jo sustabdyti... Ar ant prūdo kranto ar kur toliau nieko nesimato?
— Nieko, tik mažytis, jau keliais žingsniais matuojamas, vandens plotelis ir saulėje garuojantis dumblas...
— Tuoj pat ir mes visi iš čia išgaruosime... Tai velniava, tai nematyta ir negirdėta velniava... Ar tik čia nebus savo nagų prikišęs šventasis Arkangelas? Juk jis tiek šunybių per mano amžių pragarui ir piktosioms dvasioms yra pridaręs, kad nebenoriu nė atsiminti... — bepasakė didžiai susinervinęs Liuciferis ir trenkė kumščiu į sunkųjį savo kambario stalą. — Per penkias minutes visi su visa savo manta, nepaliekant čia jokios žymės, nė menkiausio daiktelio, pasiruoškit skridimui į naują vietą... Ko stovit, ko neinat tvarkytis! — suriko ant pririštųjų velniukų ir tie, nieko nebelaukę, kas su pririštu suolu, kas su kankinimo staleliu prie nugaros, nėrė pro duris.
Neberasdamas kitos išeities ir nenorėdamas pasauliui atskleisti pragaro paslapčių, Liuciferis nutarė palikti šią nevykusią ir nežinia kur pradingusią pelkę ir visą pragarą perkelti į saugesnę vietą: didelį kalnų ežerą. Tuo tarpu visisi velniai jau ruošėsi sunkiam skrydžiui, nes reikėjo atidžiai apsižiūrėti, supakuoti ir pasiimti visą pragaro turtą, visas mirusiųjų sielas.
— Paliksime tik plikas sienas, kurios, mum pasišalinus, bus visiškai sunaikintos ir pragaro buvimo vietos neliks nė žymės... — tarsi pats sau kartojo, nerasdamas vietos, Liuciferis.
Liuciferis savo galvoje apmetė tokį pasitraukimo planą: Kad niekas prie prūdo negalėtų prieiti, iki švytėjimo kaitins didįjį vartų akmenį. Kai visai nebeliks vandens, tą akmenį susprogdins ir sunaikins viską, kas galėtų dar būti prie prūdo. Tą pačią akimirką visas pragaras, tarsi būtų iššautas iš patrankos vamzdžio, pakils į orą ir benusileis už devynių mylių, devynių kalnų ir devynių upių, kur yra sunkiai prieinamas didžiulis kalnų ežeras...