Liežuvis

Šlapiai šiurkščiu liežuviu
išlaižyti mėgsti mano
sielos puvėsius.

O man taip skaudžiai šilta,
kai tavo priešas, mano - draugas
išskopdamas svajonių duobutes,
vis liečia liečia mano skaudulį.

Išlyžini skaniai, apsilaižydamas
troškimų gaudesį, visai nesaldų.

Apsižergi manąsias iltis ir giedi
giedi geidulingas aimanas.
O aš išgrandau dantimis
nevykusiai išaugusias rankas.
Nuo svaigulių, nuo velniško absurdo
kvapo.

Bet mano dantys ir liežuvis tavo
nesugebėjo išugdyt vaisingos sielos.
Vis nedoras, vis klykiančias kasnakt
mauldaujančias gyvybės atgarsio
mes gimdėm. Gimdėm svajones.
Vien sielvarto ir troškulio dukras.

Juk taip seniai mano gimda
laimingai ištekėjo už kaklo ir
pečių tavųjų.
Apaugusių stiprybės želmenim.

Ir Dievas jau nesugeba išpint
tankių pynių kovingo liūdesio
rištų ir neatrišamų.

Dar tavo gomurys manom mintim
aptvertas.
Juk tu žinai, brangiausias, tu žinai.
Vilties sūnaus aš tau jau neišverksiu.