Tau, apie kažką ...

Noriu parašyti tau laišką. Kodėl būtent tau? Todėl, kad nebeturiu kam daugiau rašyti. Niekas nebeklauso tų žodžių, kuriuos jiems sakau. Man liūdna, bet šis laiškas bus lyg šypsena tau nuo manęs.
Aš noriu tau papasakoti, kokį gražų pasaulį turime už lango...Matei, kaip po žiemos vargų ateina pavasaris, atsinešdamas sprogstančio berželio ar švelniojo "kačiuko" šakelę? Pavasaris, mano mieloji, atiteka tirpstančio sniego upeliu iki tavo, mano, jos, jo, visų mūsų namų slenksčio. Išgirdus vyturėlį, pasijuntu kaip vėl naujai pradėjusi gyvenimą, o ką jau kalbėti apie gėles!!! Prižadėk, turi man prižadėti, kad padovanosi man pirmąjį pamatytą narcizą, na žinai, tokį kokius aš labiausiai mėgstu - baltą su tamsiai oranžiniu vidurėliu ...
Už šią kuklutę dovaną aš pažadu tau, kai saulė jau kabės zenite ir bus pats vasaros atostogų įkarštis, nusivesiu tave i slėnį, pameni tą slėnį, apie kurį tau tiek daug pasakojau, taip taip, tą patį kurio grožio ir didybės joks kitas žmogus nebuvo patyręs, apart manęs...Pykstu ant savęs, kodėl nenusivedžiau tavęs ten anksčiau, bet norėjau įsitikinti, kad tu verta. Galėjau taip ilgai nedelsti, tu iš pat pradžių buvai labai patikima, vien pažiūrėjus į tavo akis... Na gana. Aš ne apie tai. Taigi šią vasarą mudvi keliausim į srauniosios upės slėnį! Išnaršysim kiekvieną kampelį, kiekvieną lopinėlį žemės, kuris dvelkia ramybe ir kartu džiaugsmu...Pamatysi kokios nuostabios ten žydi spalvingosios gėlės...Jų spalvos tokios sodrios, o kvapas toks tikras, kad ilgiau pasėdėjus, atrodo, kad sėdėtum kokiam paveiksle. Žinai, sunku apsakyti tą jausmą, kuris apima atsistojus, ant kokių 90 pėdų aukščio skardžio ir pasilenkus žvilgterėt i upę iš viršaus, veidu žemyn...Prieš tai visad atsisuku pažiūrėt ar tikrai nieks nestovi man už nugaros.
Ar tu bent įsivaizduoji, kaip bus gera tiesiog sėdet, ant saulėj įkaitintų akmenų, įmerkus kojas i ledinį srauniosios upės vandenį ir nesakyt nei žodžio...klausyt, kaip ausis pasiekia keistas šniokštimo, plazdenimo, tarškėjimo garsas, susiliejęs į vieną, užburiantis sava grožio magija ... Smagiausia, patekėjus pilnačiai (ten ji atrodo trigubai didesnė) griūti į vešlią žolę ir lėtai, atmerkus akis pamatyti didžaiusią dangaus skliautą, visą išmargintą didesnėmis ar mažesnėmis žvaigždutėmis... Ar nebaisu, paklaustum tu. Aš tave užtikrinu, kad tokios baimės laukei visą savo gyvenimą ir nenorėsi, kad ji kada pasibaigtų...
Tai tęsis visą vasarą, galbūt visą gyvenimą ... Ten mes vėl išmoksim džiaugtis kiekviena diena-upės vanduo nuplaus nuo mūsų akių liūdesį, jei verksi, verksi iš laimės, kad esi čia ir dabar. Kartu su pievos drugeliais nuskris problemos, taip slegiančios mūsų širdis. Dings nerimas, o jų vieton ateis palaima .
Mieloji! Nenustygstu vietoje, kaip aš laukiu vasaros... ledinio upės vandens..kaip pasiilgau skardžio ir to taip senai jausto ramaus, palaimingo širdies plakimo krūtinėje.




          Tau, Tavo Mažoji Svajoklė, tiesiai iš svajonių slėnio ...