taip kvaila

Nežinai tu turbūt, kaip ir aš nežinau,
Kaip ir pusė su viršum pasaulio nežino,
Kur dingsta riestainio skylė, kai sulaužai
Ir varnoms sulesini trupinius saldintus.
Praneša radijas kartais, kad lis,
Bet švitina saulė iš principo, tarsi
ištirpti norėtų pati ir kitus
Iš principo, arba iš pykčio tirpinti.
Eini virš savęs ir matai gražų medį
Jis žydi vasarį ir nori meluoti.
O tu apsimesti bandai, kad tau kvepia
Ir šypsais kvailai, tarsi to kas prašytų.