Senelis Jokūbas

Jau pavargau
Septintą kartą
Saulutės tekančios sulaukti-
Bemiegės naktys ilgos ir nuobodžios...
Užsidegu trobukėje liktarną,
O šunės loti niekaip nenustoja.
Ach, būčiau jaunas, aš, vaikeli,
Žirgus naktigonėn išjočiau
Ir, peršokęs patvinusį upelį,
Žvaigždes dar kartą perskaičiuočiau...

Bijau, vaikeli, belsti į dangaus vartus-
O jeigu ims ir man atkels?...
Tai kas tada žiūrės namus
Ir kas žemelę noragu suars?
Verčiau lazda vis pasirėmęs
Ganysiu sodne bitukes,
Kad tik nereiktų Sutvėrėjui
Manęs ganyti po dausas...

Girdi, vaikeli, tebestaugia-
Ir ko jie plėšos per naktis?
Nejau mane dangun Jis šaukia
Septintą kartą
Per šunis?
Gal eičiau, bet baugu tamsos,
Kad taip sulaukus ryto saulės...
Bijau, vaikeli, joti į dausas
Ir ten žvaigždes skaičiuot iš Dievo delno.