***

Vienuolynas ant kalno, vyksta filmavimas, kelios scenos,
Praviras langas- tam, kad vakaras tyliai nusektų,
Atoslūgis brauktų čiurnas, o tyli, monotoniška
Šaukštų giesmė pasiklystų virš barščių stalo,
O langas- kad debesys sulėtėdami danguje blaškytųsi
Ir klaidintų paklydusį žvilgsnį žydras dangaus labirintas,
O kvapas medinių lovų, drobės ir medvilnės-
Kad šlapią neramią širdį, išmuštą prakaito vidury nakties,
Ramia lopšine pridengtų nuo šalto vėjo,
O durys- kad varstytųsi girgždėdamos, neramindamos
Širdį, ir muštų prakaitu, ir užmigt neleistų.
Visa tai pastatas-karuselė.

Ir kamera- kad atvertų langą, nugriautų mūrinę sieną,
Dangų ant savo pečių laikydama nuo lietaus nekrūpčiotų,
Priežasties pasekmės ryšiu pamažu išplėštų vitražo stiklą,
Grįžtų atgal ir įtempę raumenis numazgotų nuo stalo indus,
Siuntinėjami be atokvėpio, be krypties, aukštyn žemyn po koridorius
Ir tamsius rūsius su prožektoriais, nebijodami begalinės nakties
Zuitų po tamsų pastatą musių spiečiumi ir neverktų.