H2O

Stebiu savo jausmus. Stebuklingas pasaulis. Galiu kalbėti ką noriu, o visas laikas yra mano. Visos 24 valandos. Vanduo.
      Be to, nenumaldomai tirpsta sniegas. Pavasaris.
      Juokai juokais, bet vanduo viršija visas normas. Kažin, ar tai gerai.
      Užrašų knygutėje nešiojuosi A. Sent-Egziuperi žodžius apie vandenį – “Vanduo! Tu neturi nei skonio, nei kvapo – tavęs nė nusakyti neįmanoma, tavimi gardžiuojamės, nepažindami tavęs. Netinka sakyti, kad tu būtinas gyvybei, - tu pats esi gyvybė. Tu pats didžiausias turtas pasaulyje... ”
      Viskas – iš vandens. Buožgalviai nepastebimai virsta varlėmis. Tikrai žinau. Esu dariusi eksperimentą. Laikiau juos lauke vonelėje po lietvamzdžiu. Laukiau 27 dienas kol išdygs užpakalinės kojytės, o priekinės – dar po 1- 2 savaičių. Uodegos turėjo išnykti, o  skeletai sukaulėti. Atsiras nauji gyvūnėliai - 0, 5g svorio varlytės.
      Visa tai žinojau teoriškai, bet netikėjau, kad taip yra iš tiesų. Troškau savo akimis pamatyti šį transformacijos aktą. Bet taip ir nepamačiau. Vieną rytą vonelė buvo tuščia.
      Skaidrus, bespalvis, beskonis, bekvapis skystis, - ištariu tylutėliai ir susimąstau. Jis toks artimas ir  mielas. Visa gyvybė iš jo. Aš jį myliu.
      Plaukiu varlyte. Atpalaiduoju pečius, iškeliu nugarą. Kojos pačiame vandens paviršiuje, o rankomis stumiu vandenį. Tik neperdaug plačiai, kitaip atrodys, kad plaukiu vietoje. Kai pavargstu apglėbiu kelius ir grimztu gilyn. Kol oras, esantis manyje, vėl iškelia į paviršių. Tada plūduriuoju kaip kokia plūdė žuvelėms gaudyti. Susisuku į rutuliuką, paskui staiga spragteliu ir vėl esu savimi.
      Prikalbinu tave pamilti vandenį. Bet tu niekaip negali nugalėti vandens baimės. Baseine apsiriši liemenį plūdurais ir iriesi. Ir taip jau trečias mėnuo. Gal tu amžinai būsi buožgalvis ir niekada nepavirsi varlyte? Šito nesakau nei garsiai, nei tylutėliai. Tik nusišypsau. Progai pasitaikius, paskaitau tau, ką rašo apie vandenį A. Sent-Egziuperi. Aš tave pratinu. Neprarandu vilties.

      Mano darbo kalendoriuje ant sienos parašyta vienintelė frazė “Laikas plaukia”. Ne “teka”, bet “plaukia”. Ir tikrai – laikas plaukia. Todėl dirbdama tyliu. Kristalais dabinu apyrankes dailioms nepažįstamų moterų rankoms. Dirbu pirštais ir akimis, o ausimis klausausi muzikos. Ausinuke ramus tekantis balsas gieda maldas daugiarankiui dievui. Tai padeda plaukti laike. Be pastangų.
      Telefonas tyliai guli be jokių gyvybės ženklų. Ko gero irgi plaukia laike. Kaip į upę įmestas pagalys.
      Štai ir viskas. Praplaukė diena.
      Apsivelku savo ilgą juodą paltą ir “plaukiu” tiesiai per prisnigtą stadioną. Jei plauki, nereikia ieškoti kelio. Plauki sau nosies tiesumu, ir tiek. Sniegas, kuris irgi yra vanduo, siekia kelius.  Kažkada čia vešėjo pieva, už jos siūbavo alėja, kurioje būdama vaikas rinkau topolių pūkus ir dėjau juos į metalinę dėžutę su dangteliu. Į kitą tokią pat dėžutę dėjau mėlynas banguotųjų papūgėlių plunksneles. Topolių pūkus laikiau ekologiška vata, o plunksneles stebuklu. Tada plaukiojau kitame laike.
      Kioskelis nedirba todėl tenka ID kortelę papildyti degalinėje. Nemoku vairuoti. Vanduo kol kas man artimesnis už sausumą. Bet nuolat užplaukiu į degalinę. Ji man pakeliui.
      Kol pildoma kortelė, turiu progą apžvelgti prekes. Čipsai, spragėsiai, kokakola, šokoladas, cigaretės, laikraščiai, žurnalai. Visas šiuolaikinis greitamaistis ir greitskaitis - kaip kokia didžiulė nemeilė sau. Protesto vardan nusiperku didelį indelį muilo burbulų.
      Vakarėja. Saulė apšviečia juodus namų siluetus. Viskas atrodo tyčia pagražinta, tarsi toje nuotraukoje, kurią kažkada man atsiuntei iš Turkijos - per vaiskus oras, per mėlynas dangus.
      Telefonu gaunu žinutę apie sėkmingai papildytą sąskaitą. Juokinga, bet būtent dabar tu ir paskambini man. Eilinį kart patikiu, kad turiu puikią intuicija, nes tam juk ir pasipildžiau sąskaitą, kad man paskambintum. Matyt, intuicija yra nematomas vandenynas, semiantis mus iš visų pusių. Arba jūra.
      Susitinkam prie upės. Gerai. Aš jau ir esu prie upės. Mėgstu žiūrėti į tavo neskubiai artėjantį kontūrą ir ryškėjančias akis. Vis dėlto tu plauki. Kažkodėl pagalvoju apie vandenį... Vanduo gali būti kietas, gali būti minšktas, sūrus arba gėlas, skaidrus, drumzlinas ir taip toliau. Kaip ir jausmai.
      Rankose vartalioju seną savo fotiką. Galėčiau ką nors nufotografuoti grįždama. Gal tave?
      Įsitaisai šalia manęs ir žvelgi į šakomis striksinčius paukščius. Muilo burbulai sproginėja saulėje. Tokie neįtikėtinai spalvoti. Norisi verkti ir įsikniaubti į sniegą ir į tave - iš to gražumo. Mažytės skraidančios vaivorykštės.
      Klausaus muzikos per tavo radijuką, bet tik trumpai. Paskui nustumiu ausines ant kaklo ir išsitiesiu ant sniego. Iš degalinėje pirkto indelio pučiu ir pučiu muilo burbulus.
      Plačiai atsimerkiu ir žiūriu į dangų. Saulė vis žemiau, bet giedra. Gera taip gulėti. Tolumoje matau iš kamino rūkstančius dūmus. Bet galvoju apie vandenį, lietų, sniegą ašaras, kraują, ledą. Ir tave.
      Viską apie tave žinau. Sportbačiuose pradūrei skylutes ventiliacijai, vidinėje palto kišenėje nešiojiesi mažą radijuką su ausinytėmis, mėgsti chaki ir rudų  atspalvių drabužius. Esi kai kam alergiškas ir su kai kuo draugauji. Tau patinka tokia ir tokia muzika. Bet, nepaisant to, kaskart atrandu tave iš naujo.
      Užsukam į kavinę. Raudonas vynas ir ledai su karštomis vyšniomis.  Tu geri kavą ir mes kalbamės pašnibždomis .
      Sakai, kad perpratai mane iš rašymo manieros, iš laisvamaniško taškų ir kablelių dėliojimo...
      Grįždami užsukame į mažytę gėlių krautuvėlę, kur tarp įvairiausių egzotiškų augalų slypi puokštelė iš kvepiančių raudonų, baltų ir rožinių gvazdikų. Pasilenkiu ir, panėrusi veidą tarp smulkių žiedų, giliai įkvepiu. Taip gali kvepėti tik ilgesys ar pačioje įdomiausioje vietoje nutraukta pasaka. Kvapą išsinešiu su savimi. Apsauga tai turėtų praleisti pro akis. Kvapo vagystė nepažymėta jokiuose nuostatuose. Be to, juk tu mane saugai ir neši man iš paskos kuokštą margų gvazdikų. Jų kvapas pralenkia mane, pirmas išsprunka pro duris ir pakyla į dangų.
      Danguje kvapas pavirsta į baltą debesį, primenantį varlę. Nurimsta ir plaukia  bespalviais,  beskoniais, bekvapiais dangaus vandenimis. Argi šiai dangaus varlei nėra būtina pirma pabūti buožgalviu? Nusišypsau ir slapta pažvilgteliu į tave. Ar matai? Turbut jis tai parašė kai su lėktuvu nukrito dykumoje, sakai. Kas? Na, tas tavo A. Sent-Egziuperi.