Bardo klajonės III 4d.

Durys atsivėrė ir į menę įžengė moteris, įsisupusi į baltą apsiaustą. Nuo jos sklido melsvas švytėjimas, o žili plaukai plaikstėsi nors nebuvo jokio vėjo.
  - Vėjelė, - su palengvėjimu iškvėpė vienas iš kaukų.
  - Mes visiškai neturime laiko. Laišką paėmėt? – kaukams linktelėjusi, moteris tęsė, - greit sekite paskui mane. Jus reikia paslėpti.
  - O ką darysime su šituo? – kaukas mostelėjo į beržą.
  - Nieko, - atrėžė Vėjelė, - sekite paskui mane.
Kaukai susižvalgė ir skubiai nusekė paskui burtininkę. Ši keista kompanija tyliai, bet sparčiai judėjo tamsiais pilies koridoriais. Moteris vis ragino skubėti, o pati galvojo ką reiks daryti, kai dievai pasirodys jos slėptuvėje, norėdami nubausti prasižengėlius. O juk šitie kaukai privalėjo gyventi. Vėjelė jautė, kad nuo jų priklauso Lietuvos ateitis.

  - Tai ką, Vylantai, vėl susimovei?
Didikas papurtė galvą ir kiek nustebęs pažvelgė į priešais stovintį senioką.
  - Tegul bus pagarbintas, - siekė pabučiuoti senio ranką, bet šis ją patraukė.
  - Vylantai, Vylantai. Na, ir kodėl tu pastoviai susimauni? A? – senukas atidarė pasienyje stovinčią skrynią ir iš jos ištraukė auksinį kryžių.
  - Atleisk, bet ne aš susimoviau, o Ėgelis. Manęs ten net nebuvo, - gailiai sušuko Vylantas, baimingai žvelgdamas į kryžių.
  - Jei ne tavo šykštumas, tai būtum pasiuntęs kareivių, gurguolės gynybai, - senis pasvėrė kryžių rankoje.
  - Neturiu aš kareivių. Paskutinius mano vyrus miškiniai sudraskė, - bandė išsisukti didikas, nors jo pilyje buvo likę dar užtektinai kareivių.
  - Meluoji, - tėškė senis, - bet tiek jau to, šį kartą nebausiu tavęs.
Vylantas nepatikliai žvilgtelėjo į senį, bet pamatęs jo veide kažką panašaus į šypseną, nusiramino.
  - Visa laimė, kad ir aš turiu ryšių, - senolis tęsė, - man pranešė, kad Nemunu Kauno link plaukia laivas, kuriame gali būti tai, ką gabeno Ėgelis. Kai sargyba užėmė laivą, pasirodė, kad juo plaukė senokai gaudomi plėšikėliai. O laivo kajutėje atrado ir man priklausantį daiktą. Va jis, - senis mostelėjo į dėžę, panašią į karstą, - atidaryk.
Didikas atsargiai prisiartino prie dėžės ir be vargo nustūmė nuo jos dangtį. Dėžėje gulėjo vyriškis, įšaldytas ledo gabale.
  - Kas tai? – Vylantui visai nepatiko tai, ką pamatė.
  - Geriau tu man pasakyk, kuo tu užsiimi diena iš dienos? – seniui patiko stebėti sutrikusi pavaldinį.
  - Na... Linksminuosi, medžioju, žudau miškinius bei laumes, - užbaigė tvirtai, supratęs, kad pataikė atsakyti.
  - O kodėl tu juos naikini? Žinai?
  - Na, jie trukdo Lietuvoje įsigalėti tikrajam tikėjimui, be to aš turiu savų sąsaitų su jais, - išbėrė kaip gerai išmoktą pamoką.
  - Savų sąskaitų, sakai? Na, tu visiškai teisus, bėda tik, kad jūsų – tvarkos skleidėjų toje prakeiktoje žemėje nėra daug, o laikas mus spaudžia. Mums reikia pagalbos iš šalies. Va čia ir padės šis karžygys, - senis kryžiumi pastukseno į ledą.
  - Bet kaip? Jis ką, turi keturias rankas ir todėl galės nudobti dvigubai daugiau miškinių? – nesuprato Vylantas.
  - Ne, - atrėžė senis, - jis yra dievas. Ne Viešpats, o vienas iš tų dievukų, kurie ką nors globoja. Šis, rodos, yra saulės dievas. Bent jau tokiu buvo pietuose. Aišku?
  - Ne, - didikas visiškai susimaišė, - tie pagonys ir taip turi daug dievų, o tu nori jiems padovanoti dar vieną? Kodėl?
  - Klausykis įdėmiai, - senis, rodos, pradėjo gailėtis, kad nepribaigė savo pavaldinio, - pas tuos pagonis jau yra vienas saulės dievas. Kas bus, kai Lietuvoje atsiras dar vienas saulės dievas? Jie turės susikauti dėl valdžios. O aš neabejoju, kad šis sustingėlis tikrai laimės.  Betgi kiti dievai užstos saviškį, taigi, kai jie išsikapos, pasirodysime mes ir Viešpats užims dar vieną barbarų kraštą. O tada, jis galės prisikelti. Dabar aišku?
Vylantas sunkiai nurijo seiles.
  - Jūs genijus, pone, - susižavėjęs sušnibždėjo.
  - Žinau, - senolis atsikrenkštė, - o dabar pabandykime prikelti mūsų miegantįjį gražuolį. Gaišti nevalia.

Staigus ledinis dvelktelėjimas nusmelkė Henkę, išplėšdamas jį iš prisiminimų.  Toks jausmas senį apimdavo tuomet, kai jam grėsdavo tikrai didelis pavojus. Tai buvo tarsi kažkokia jėga, sauganti jį nuo mirties arba greičiau per daugelį metų išsiugdytas refleksas. Henkė mikliai apsigręžė, tuo pat metu nusimesdamas užtaisytą arbaletą nuo peties. Nepraėjo nė kelios akimirkos ir žalias šešėlis šmėkštelėjo senio link. Trinktelėjo plieninis lankas ir užpuolikas susmuko per žingsnį nuo šaulio. Senis sviedė arbaletą į šalį ir išsitraukęs durklą puolė prie žalio gniutulo. Bet pribėgti nespėjo: iš gniutulo išlindusios dvi letenos griebė senį už kojų. Henkė pargriuvo ant žemės ir pajuto, kaip galinga jėga suėmė jį už pečių ir pakėlė į viršų. Kabėdamas ore, jis geriau įsižiūrėjo į užpuoliką. Žmogėnas, apaugęs žalsvais gaurais bei apsikarstęs kažkokios odos skyvitais, tikrai buvo miškinis. Jis prisimerkė ir prašiepė pageltonavusius, bet dar aštrius dantis.
  - Nereikėjo tau šito daryti, senioke, - suurzgė, žvilgsniu rodydamas į arbaleto strėlę, styrančią petyje.
  - Tikrai? O kaip tau šitas? – Henkė iš visų jėgų smogė durklu miškiniui į veidą.
Šis subaubė iš skausmo ir lyg medžiaginę lėlę sviedė senį į šalį. Henkė galva trenkėsi į apsamanojusį akmenį. Juodasis varnas nurimo amžiams.

Prabudau nuo ledinio vandens srauto. Jis tekėjo man ant galvos, o aš tik beviltiškai stengiausi įkvėpti bent gurkšnelį oro. Jausdamas, kad tuoj vėl prarasiu sąmonę, pradėjau mosuoti rankomis. Man pasisekė: kaire ranką užčiuopiau kažką minkšto. Silpnas impulsas ir kankintojas sušukęs atsitraukė. Dingo ir ledinio vandens srovė. Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo tai, kad vėl patekau į Medžėjos rankas. Tačiau atsimerkęs, jos kambaryje nepamačiau. Šalia manęs stovėjo tvirtai sudėtas kareivis, spaudžiantis nudegintą ranką, o tolėliau – senis ir prabangiai apsirengęs vyriškis.
  - Kur Medžėja? – sublioviau.
Didikas krūptelėjo ir žengė žingsnį atgal. Seniokas tik šyptelėjo.
  - Ką jūs padarėt Mėlynajai Paukštei? Kur Medžėja? – vėl surikau.
  - Nusiramink, - prašnekus seniui, mane užliejo ramumo banga.
  - Kas jūs? – truputį sutrikęs paklausiau, bet pajutęs vėl augantį siaubą, jau ramiau sušukau, - kur Medžėja?
  - Klausyk, Pelore, mes pasikalbėsime tik tada, kai tu malonėsi nors truputėlį nusiraminti. Nėra čia Medžėjos, - nuo senio tvokstelėjo nuožmumas.
  - Na, tai pradėkim... – nutęsiau, slopindamas savy panišką “Kur Medžėja? ”
  - Aš esu Enrichas II. Viešpaties vietininkas žemėje. Mes priklausome tvarkos jėgoms, tad ir tave prikėlėme tam, kad padėtum mums sutramdyti chaosą, kuris vyrauja šiuose kraštuose. Juk prisimeni senąją giesmę: “... ir atgims nauja tauta, teisioji... ” Tai va, ji atgimė čia.
  - Kur čia? – mintyse sumečiau, kad gal atsidūriau kažkur pietuose, bet norėjau pasitikrinti.
  - Tu esi Lietuvoje. Tai chaoso apimta šalis toli šiaurės rytuose nuo Sverigalo karalystės.
Truputį sutrikau. Ką ten truputį, visiškai pasimečiau. Kažkodėl apie tokį kraštą negirdėjau ne tik aš, bet ir mūsų dievų pasiuntinys – Mavaksis.
  - O tu esi..?
  - Jau sakiau. Esu Enrichas II. Mes palaikome tvarką žemėje, - seniokas išdižiai pakratė auksinį kryžių, kurį spaudė rankose.
  - Tai kur jūs buvote, kai aš tiek metų kovojau su Medžėja? Kai degė Midrago miškai, kur jūs tada buvote? – surikau, – ir kodėl apie jus nežinojo nė vienas žygūnas?
Visi stovintieji kambaryje akimirkai pasimetė.
  - Na, mes turėjome didesnių sunkumų čia, šiaurėje. Be to mes esame slapta organizacija, - senis aiškiai melavo, bet jo veide nesujudėjo nė vienas raumenėlis.
Gi didikas vis muistėsi seniui už nugaros. Matėsi, kad jam čia netgi labai nejauku.
  - Gerai, - nusprendžiau, kad tiesą apie šią organizaciją išgausiu vėliau, – o kaip jūs mane radot ir prikėlėt? 
  - Kalnuose prasidėjo baisus žemės drebėjimas. Tiesiog dangus su žeme maišėsi. O kai viskas nurimo, vietoje milžiniško kalnyno atsirado suskilinėjusi laukymė. Vienoje iš įgriūvų buvo įstrigęs ledo gabalas su tavimi. Mes tol naršėme po bibliotekas, ieškodami galimų atsakymų į šiuos įvykius, kol suradome keletą sakmių, kurios siejo rastą ledo gabalą su saulės dievu Peloru. O atšildžiau tave visai paprastai. Ne tokie jau galingi burtai buvo tave sukaustę, - Enrichas II baigė pasakojimą ir priėjęs prie stalo atsigėrė iš auksinės taurės.
Aš įdėmiai išklausiau šią istoriją. Ji daug ką paaiškino, bet man ramybės nedavė dar keli klausimai. Pavyzdžiui: “negi Mėlynosios Paukštės burtus taip lengvai įveikė šis seniokas? ”, “kodėl mes – dievai tiek metų nieko negirdėjome apie kažkokį Viešpatį? ” arba...
  - O kur, Kordas jus griebtų, Medžėja? – kaip pamišęs surikau, – jūs laukymėje turėjote surasti du ledokšnius. Kur kitas ledo gabalas?
Visi buvę kambaryje susižvalgė. Po to senis pažvelgė į mane ir abejingai truktelėjo pečiais. “Aišku, kad Medžėjos jie nerado. Sveikinu. Tu eilinį kartą užsitarnavai pamišėlio vardą, ” – piktai pamaniau. 
  - Na, tai aš jau ir eisiu, - naiviai ištariau ir nušokau nuo stalo.
Tačiau tiek laiko nejudėję raumenys kiek apvylė: kojos kryptelėjo ir sulinko, o aš drėbiausi ant grindų.
  - Neskubėk, - patarė man į pagalbą atskubėjęs didikas.
Aš kiek apdujęs pažvelgiau į jį ir jau norėjau šio bei to paklausti, bet Enrichas II neleido man nė prasižioti. Jis suplojo delnais ir suriko:
  - Vylantai, gabenk svečią į savo pilį. Viską jam aprodyk, supažindink su vietinėmis merginomis, kartu pamedžiokit. O dabar atsiprašysiu, turiu šimtus reikalų.
Didikas jam linktelėjo ir mikliai pristūmė mane prie židinio. Kai vėl prasižiojau, norėdamas užduoti klausimą, jis tėškė į veidą saują pelenų. Paspringęs suodžiais, jau norėjau pamokyti Vylantą gerų manierų, bet šis, išsiviepęs kaip idiotas, irgi išsitepliojo veidą pelenais. Man besispjaudant, jis kažką sumurmėjo ir aš pajutau, kaip mano kūnas pradeda džiūti. Kažkurią akimirką dar suvokiau, kad guliu ant žemės subyrėjęs į smulkučius gabalėlius, bet netrukus pūstelėjo vėjas ir viskas susimaišė.