Vieta

Man sakė, reikia turėti savo vietą. Vietą, kur būtum tik tu, su savimi, o gal ir be savęs. 

Atsiverčiu žodyną. O ten rašo, kad vieta yra buveinė, kurioje galima būti, ką laikyti, daryti, kurioje kas yra, vyksta. Vieta yra vietovė, tarnyba, užimamoji padėtis, atskira dalis, skyrius, kiemas, ūkis, namai.

Vadinasi, vieta yra mano namai, kuriuose valgau ar tik gaminu jį, plaunu indus, - virtuvė, žiūriu televizorių, priiminėju svečius, - svetainė, miegu – miegamasis, tuštinuosi – tualetas, rengiuosi eiti į lauką, aunuosi batus – koridorius. Taip pat mano namuose yra spintos, spintelės, į kurias susidedu daiktus. Praktiškus ir šiaip užimančius vietą. Prisiminiau, praktiški daiktai yra: drabužiai, laikrodžiai, rankšluosčiai, patalynė, įrankiai, puodai, prieskoniai, pusfabrikačiai, indai, knygos, nuotraukų albumai. O užimantys vietą yra šie: vaikų žaislai, statulėlės, žvakidės, suvenyrai, servetėlės, gėlės, nebeklausomos ir nebežiūrimos audio bei vaizdo kasetės, kompaktai, tušti stiklainiai, dėžutės nuo batų ir dar visokie niekučiai, kuriuos gaila išmesti.

Visa telpa viename mano bute. Be jo šiame name, kur gyvenu, yra dar septyniasdešimt keturi butai. Taigi daiktų svoris viską pasako: namas pilnas gyvybės, nebūtinai žmonių: gali būti ir katės, šunys, net pelės ar tarakonai. Galbūt dėl to namas ir stovi tvirtai, neįveikia nei uraganai, nei cunamiai ar žemės drebėjimai. Kadangi mieste tokių namų yra begalės, tikriausiai dėl to pats miestas neišnyksta, gyvuoja nuo trečio šimtmečio.

Darbe turiu savo vietą, kabinetą. O į darbą vieną dieną su nekantrumu lekiu, kitą vos velku kojas ir maldauju laiko, kad tik šis slinktų lėčiau. Taip yra todėl, kad nesu viršininkė, yra už mane viršesnių, kurie labai mėgsta pakamandovauti, ėsti kaip kirminas visas nervų ląsteles ir graužte graužti ligi pat kojų nuospaudų. Todėl, kai trūksta man kantrybė, o ji labai palengva senka, pasiunčiu visus kur nors toliau...

Bet ne apie tai aš šiandien norėjau pakalbėt su savimi. Man rūpi išsiaiškint, kur yra mano tikroji vieta šioje žemėje. Galiu išvažiuot į Kanarus, palikti savo butą, darbą ir daugiau čia negrįžti, tik, ar kas nors pasikeis? Ar aš būsiu savimi? Esu moteris, sako, tavo priedermė yra gimdyti, auginti vaikus, juos auklėti, rūpintis buitimi. Ir viskas? Nustumti savo pomėgius, norus į šalį ir gyventi dėl kitų? Na, atsiprašau… Kai gali gyventi paviršutinį gyvenimą, iš tiesų toks kelias yra lengvas ir patikimas: slenki, slenki, o atsisukus matai blizgantį nučiuožtą kelią… Bet aš taip nemoku! Man norisi susirasti savo vietą, kur būtų tik mano džiaugsmai, mano rūpesčiai, daryčiau viską, ką tik panorėčiau, nes aš būčiau savo kailyje. Dabar mano norai aukštai aukštai, nepasiekiami,  - štai kodėl aš netveriu savo kailyje.

Usonifuras giliai giliai, ilgai žiūrėjo į mano akis, kol tarė:

-Tavo vieta ir esi tu. Kai gimei, pasirinkai būtent tuos tėvus, tą šeimą, pasiėmei būtent tą likimą, kuriuo dabar eini, mintis, norus, lūkesčius, tad kodėl dabar skundies, kad nežinai, kur tavo vieta?

Kodėl skundies?