Velnių medžiotojas (9 dalis)

VANDENS KELIAS

    Po pietų pasidarė karšta. Nors raudona saulė vos matėsi pro akmeninius debesis, net šešėlyje beveik nebuvo kuo kvėpuoti. Žiopčiojome lyg žuvys ant kranto. Kazas vėl susiginčijo su didenybe ir abu mėtėsi tarpusavyje vienas už kitą gražesniais žodeliais. Aš nesijaudinau dėl jų keliamo triukšmo - aplinkui nesimatė nė vieno gyvo padaro. Tik tolumoje kartais sušmėžuodavo vienišo keliautojo ragai ar uodega. Mumis nesidomėjo. O juk turėtų - Komos dingimas negalėjo būti taip lengvai pamirštas.
- Ar mano tėvas neturėjo daugiau vaikų? - staiga paklausė Koma, kuri ilgą laiką nepratarė nei žodžio ir apie kažką mąstė.
- Mūsų tėvas, sesute! - jau kelintą kartą šūktelėjo princas, išgirdęs jos klausimą. - Aš esu vienintelis tavo brolis.
- Gaila... - atsiduso mergina su aiškia sarkazmo gaidele. - Aš pamenu, kad mažas tu buvai lyg ir ne toks storas.
Kazas užvertė galvą ir nusižvengė kaip arklys, tuo priversdamas didenybę griebtis kardo. Netrukus kardą jam teko išsitraukti, mat kelias ėmė nykti, užleisdamas vietą krūmams.
- Tai vadinama geru gyvenimu. - filosofišku tonu nutęsiau aš. - Maistas kada tik nori, gali samdytis geriausius karius ir mokytis iš jų karo meno, arba atvirkščiai - nieko nesamdyti ir gulėti po medžiu, kasdien valgydamas riebias kiaulės šonines. Retkarčiais dar galima pasvajoti apie garbingus mūšius, pats juose net  nedalyvaudamas... Tau, Benkartinai, toks gyvenimo būdas turėtų būti gerai pažįstamas, ar ne?
- Ee... užsičiaupk!
- Tylėjimas jau savaime yra atsakymas. Tai kaip ten buvo? Iš kur tas nemažas pilvas po karališku apdaru?
- Su tavim aš nešneku! - subambėjo naujai iškeptas velnių medžiotojas.

            Temo. Jau antrą kartą. Dangus apsitraukė balta grietinėle su pilkom putėsių properšom. Akmens debesys, it marinuotos slyvos, lėtai slinko iš dešinės į kairę, į horizontą, kur dar matėsi nesenai suspindusios žvaigždės. Netrukus ir jos užges...
            Nakčiai sustojome nedidelėje akmenuotoje aikštelėje, kurioje gulėjo storas nuvirtusio medžio kamienas. Jis puikiai uždengė aikštelę nuo kelio ir mes netgi surizikavome užsikurti mažą lauželį, kuris, nors ir nešildė, leido mums matyti vienas kitą. Miego visai nesinorėjo.
Benkartinas buvo tiek susinervinęs, kad būtų užtekę aštresnio žodelio, ir jis tikriausiai nukeliautų be mūsų, pats vienas į Liucio Būdą. Arba tiesiai į nasrus kokiam nors egzotiškam gyvūnui. Todėl jo kiršinti neapsimokėjo nei man, nei Kazui, kuris labiau nei aš nenulaikė liežuvio.

- Tu turi obuolių?! - išvertė akis Koma, kai aš ėmiau užkandžiauti. - Iš Cacos?
- Atsiprašau. - burbtelėjau ir skubiai pasiūliau visiems. Kazas atsisakė. - Esu nemandagus.
- Kaip tikras kaimietis. - sučepsėjo Benkartinas, radęs progą įgelti. Nieko neatsakiau, bet Koma nudelbė brolį piktu žvilgsniu ir tas ėmė studijuoti pakelės krūmus, nebeturėdamas į ką žiūrėti.
Taip jau susiklostė, kad mudu su Koma atsisėdome kiek toliau nuo likusių dviejų ir ji, pasinaudojusi proga, sumurkė švelniu balseliu, čepsėdama pilna burna kaip tas gyvūnas, kurio mėsą noriai šveisdavau pasitaikius progai:
- Matyt, labai sunku būti velnių medžiotoju, kai niekam negali apie tai prasitarti, ar ne?
- Hmmm... - susimąsčiau, - gal tik iš pradžių. Vėliau tas tampa neatskiriama darbo dalimi ir paprasčiausiai nebegalvoji apie vienatvę. Tai savotiška taisyklė: nori likti gyvas ir sulaukti garbingo amžiaus - tylėk. Antra vertus, jei nori gerai uždirbti skambančiųjų, be reklamos neapsieisi...
- Ar mano tėvas tau daug sumokėjo?
- Pakankamai. - numykiau neaiškiai, nes piniginiai reikalai buvo toks dalykas, kurio tikrai nenorėjau aptarinėti su kitais.
- O ką pažadėjo už mano pargabenimą namo?
- Nieko. - nustebau. - Žygis pragaran nebuvo numatytas mūsų sutartyje. Laikyk tai grynu sutapimu.
- Geriau aš manysiu, jog tai likimo dovana. - pasakė ji, šypsodamasi. - Ar dar turi obuolių?
- Gal palikime likusius kitam kartui?
- Na... gerai. - sutiko ji kiek apgailestaudama ir pasitaisė suknelę. - Tada papasakok, kaip tapai velnių medžiotoju?
- Hmm... - numykiau. - Pragare šito nenorėčiau pasakoti. Gal kitą kartą, kai būsime kitoje vietoje?
- Manai, čia nesaugu?
- Manau, kad tavęs dar gerai nepažįstu.
Ji iš nuostabos net išsižiojo.
- O... Tai tu manimi nepasitiki?!
- Kol kas dar ne.
- Betgi... betgi... Tu gi prisipažinai man, kas esi!
Iš tikrųjų, kodėl aš tai padariau? Keistos buvo aplinkybės- aš susinervinęs po Gybro protelio pabėgimo, ji - susijaudinusi nuo minties, kad mes pragare savo noru...
- Manau, įvyko nedidelė klaida. - atsidusau, mintyse keikdamas save.
- Betgi... mes kartu keliavome visą dieną!
- Ar tai priežastis tau išsipasakoti?
- Taip! - atsakė ji karštai.
- Nesupyk, kad taip tave pavadinsiu - naivuolė! Benkartiną bandyk prakalbint, jei taip nori. Bet aš ir jį užčiaupsiu, jei per daug įsivažiuos. Suprask- praeityje tiek velnių išskerdžiau, kad likusieji tikrai nepagailės viso pragaro jėgų, kad padarytų man galą. Atidėkime šias kalbas kelionės pabaigai.
- Gerai. - sutiko Koma, nors buvo aiškiai suirzusi. - Tarkime, aš tave suprantu. Daugiau šia tema neklausinėsiu.
- Puiku...
- Tai apie ką mums kalbėtis?
- Papasakok, kaip tave pagrobė. - pasiūliau.
Ji ėmė gūžtis į kamuoliuką- matyt, užkliudžiau skausmingus prisiminimus. Aš skubiai paėmiau ją už rankos.
- Atleisk... man tikriausiai nederėjo... pamiršk klausimą, gerai?
Ji linktelėjo ir tyliai sušnabždėjo:
- Kaip aš pasiilgau mamos ir tėvelio! Jie tikriausiai jau pamiršo mane, ar ne?
- Ne, jie tikrai tave pamena! - dievaži, buvau tikrai įsitikinęs savo žodžių teisumu. - Ir vis dar tavęs ilgisi, prisiekiu.
- Tikiu tavim. - atsiliepė princesė.

Benkartinas tuo metu kaip tik baigė ginčus su Kazu.
- Visi žino, kad arkliai šukuojami palei plauką! - dėstė savo princas. - Ir dar labai svarbu tinkamai sušukuoti uodegą, jei ją arklys iš viso turi. O jūs ten, Avente, tikriausiai apkaustus blizginot išsišiepę! Mačiau aš jūsų raitelius- jodinėjantys kibirai! Kur tai matyta- siųsti į mūšį arklį su tokiu svoriu ant kupros?!
- Ojojoj! - rėkė Kazas. - Kokie protingi arklių pauodegių šluostytojo žodžiai! Tai pasakyk man, Benkartai, kodėl visi cacėnai iš mūšio grįždavo pėsti? Ar ne todėl, kad tuos vargšus keturkojus, ant kurių jie jodavo, išskersdavo  Avento ietininkai? Ir žinai, ką po to darydavo su kritusiais arkliais? Ogi nulupdavo jų kailius ir siūdindavosi iš jų batus! Štai tau ir "palei plauką"!
Benkartinas čiupo kardą, bet ne dėl arklių plaukų, o dėl to, kad Kazas užgavo jo skaudžiausią vietą- pavadino pauodegių šluostytoju.
- Eikš čia! - įsiutęs mojavo geležimi. - Aš tau galvą nurėšiu ir tavo kirmėles paleisiu pasivaikščioti, kirmėlini tu!
- Mano kirmėlės bent rinktinės! - ir Kazas, pasičiupęs pagalį, nusėlino apie jo didenybę ratu. Abu peštukai pradėjo daužytis.
- Ar Benkartinas seniai nusprendė tapti velnių medžiotoju? - tyliai pasiteiravo Koma.
- Kai tik sutikau jį. Maždaug prieš mėnesį.
- Ar jis gerai mokosi? Iš šios kovos parodijos sunku ką nors nuspręsti...
Kazas jau antrą kartą trinktelėjo basliu princui į sėdimąją.
- Neblogai. - sumelavau. - Tiesa, skuba, bet tai tik jaunystės požymis. Greitai praeis.
- Kalbi kaip koks senis. - nusijuokė ji, atidžiai nužvelgdama peštukus- Be to, tu meluoji.
- Nė už ką!
- Štai ir vėl sumelavai. Aš gi matau, kad  mano brolelis geriausiai sugeba nepaspringdamas sušlamšti visų mūsų pietus- ir paprašyti dar. O kautis - ne jam. Jis per lėtas velniui.
- Teisybė. - burbtelėjau.
- Geriau jau būtų likęs namie. Iš jo čia mažai naudos.
Jau norėjau žiotis prieštarauti.
- Teisybė teisybė! - riktelėjo Kazas, nugirdęs jos žodžius. - Sušerkime Benkartą pragaro ešeriams ir mums čia bus rojus!
- Liaukitės abu! - aš atsistojau. - Nuleiskite pagalius! Jūs, kvailiai, keliate tik nereikalingą triukšmą. Kazai, jei jau esi tarp mūsų, pabūk nors valandėlę kaip gyvas!
- Aš tą puvėsių maišą tuoj po siūlelį paskleisiu! - putojo Benkartinas.
- Įdomu, kodėl tau iki šiol nepavyko? - nusišaipė Kazas.
- Tylos! - stūgtelėjau. - Iki ryto, jei galima. O dabar abu miegot ir kad nė garselio negirdėčiau!
Benkartinas piktai dėbtelėjo į numirėlį, tas jam parodė sukirmijusį liežuvį.

----------------

            Vėlgi nesužinojau, ar Kazas miegojo, ar ne. Kai pabudau, jis koja žarstė laužo žarijas.
- Tai miegojai ar ne? - paklausiau.
- Svajojau atmerktomis akimis. - pasakė jis šypsodamasis. Žvilgtelėjau į miegančią Komą ir sutikau, kad atmerktomis akimis tikrai galima pasvajoti.
Visiems atsikėlus, patraukėme toliau. Sutikome dar porą numirusių pragaro kenčiančių, bet anie nieko nežinojo apie Gybro protą. Teko pasikliauti viltimi, kad Gybras Liuciferio rūmus pasieks dar negreit. Ypač nudžiugino tai, kad, anot Kazo, velnių rutuliai yra akli ir lekia link Liucio Būdos tik tam tikro jausmo genami. O vienišas rutulys neabejotinai patrauks velnių dėmesį ir jie būtinai užsimanys paragauti Gybro smegenėlių.
            Vidurdienį prapliupo lyti. Keistas reiškinys, žinant jog debesys čia tikrai ne iš vandens. O po pietų mes staiga ėmėme ir prasmegome į žemę, nors iki upės liko dar geri penki žingsniai.
- Kas per velniava!? - riktelėjau, irdamasis per skystą žemę link tvirtos. - Čia spąstai, ar ką?
Netoliese pamačiau kelis nykštukinius velnius. Jie kvatojosi, rodydami į mus pirštais ir graibstydamiesi už pilvų. Pastebėjau, kad dumblo srovė neša mus upės link. Baisu net pagalvoti, kas tyko tuose vandenyse...
- Greičiau į krantą! - užbaubė Benkartinas, beviltiškai irdamasis per skystą žemę. - Nes mus tuoj suris baisus žvėris! Oi, mama!..
- Pabandysiu dugnu. - tarė Kazas ir paniro, man nespėjus nieko pasakyti. Srovė išmetė mus į vandenį ir staiga aš į kažką atsitrenkiau.
Jei būčiau buvęs ne itin sveiko proto, būčiau pagalvojęs, kad įsirėžiau į upės vandenį... Atidžiau įsižiūrėjęs pamačiau, kad šis vanduo visiškai neteka. Upė stovėjo vietoje. Patapšnojau per jos kietą paviršių ir užlipau lyg ant kokio kranto. Man iš dešinės tą patį darė jo didenybė Benkartinas.
- Turėjau susiprotėti... - suurzgė Koma, kabarodamasi ant upės. - Atvirkščias paviršius.
Iš žemių išniro Kazas ir nė kiek nekvėptelėjęs pareiškė:
- Dugno čia nėra, bet galiu pabandyti dar giliau, jei tik... -ir nutilo, išvydęs mus, stovinčius ant vandens. - Na, visko būna...
Truputį sutrikęs prisiyrė ir įsikibo į upės kraštą.
- Labai įdomu. - aš įsižiūrėjau į žuvis, kurios visai ramiai plaukiojo po kietą vandenį. - Jau maniau, kad išsikrausčiau iš proto. Dabar žinosiu, kad pasimaišė Liuciferiui, o ne man.
Skubiai išlanksčiau žemėlapį ir patiesiau ant vandens.
- Mes čia. - parodė Koma pirštu į Ledo upės vidurį, ties Kaulų ir Sausgyslių pelkėmis. Pastebėjau, kad ši upė visai netoliese įteka į didoką ežerą, kurio kitoje pusėje išteka dvi upelės. Viena jų vinguriavo iki didokų tiltų, kurie per skystas žemes vedė iki Karpos kaimelio. Šį kelią pirštu vedė ir Koma.
Negalėjau nepastebėti, kad murzina ji atrodo kažkaip gundančiai. Visai ne taip, kai jos toli gražu ne nauji drabužiai laisvai plaikstėsi apie kūną.
Net nepajutau, kad spoksau į jos ilgą pirštą, vedantį kažkur į Adatų Dykumą. Ji, matyt, tai pajuto- nebūtų moteriškos padermės, jei nepajustų. Kai pakėliau akis, ji nusišypsojo.
- Pirmyn, negaiškime. - aš skubiai sulanksčiau žemėlapį, negrabiai perlenkdamas jį dviejose naujose vietose. Na ir nervingas pasidariau... - Turime pasiekti tiltus iki vakaro.
- O... mes nenuskęsime? - Benkartinas pažvairavo į permatomą vandenį.
- Ko tu dabar bijai? - paklausiau.
- Anos mažos žuvies. - parodė jis į kilbuką, kuris vikriai šmirinėjo po jo kojomis. - Aš gal ir nebijočiau, bet jis jau kažkelintą kartą iššoka iš vandens.
- Ar šitos?
- Tos pačios...
Kilbukas staiga išnėrė iš mums kieto vandens, apsivertė ore ir nėrė atgal. Vandens paviršiumi nusirito bangelės ir aš vos išsilaikiau ant kojų.
- Niekai. - pasakiau. - Eime, nėra kada džiaugtis visokiom žuvytėm.
- Aa! Šita tai maža! O kas bus, jei didesnė sumanys mūsų paragauti?
Aš numojau ranka, neturėdamas daugiau kuo atsikirsti.
- Nepamenu, kad mane būtų tempę per tokį  kelią. - ėmė dėstyti savo mintis Kazas. - Manau, savotiškai įdomu. Pragaras man pradeda patikti, o juk temačiau tik mažą jo dalį!
- Tavo gyvenimas truks be galo. - burbtelėjo Koma. - Spėsi visur apibėgti ir viskas tau spės šimtąsyk nusibosti.
- Pragaras- taip. Bet ne šitie. - Kazas parodė į dešinę. - Velnias gigantas! Spėju, ne itin geros nuotaikos. Reikės pabandyti kada nors nudobti tokį...
Velnias - gigantas čiuožė per kietą vandenį lyg per ledą, o jo uodega vairavo visą didelį kūną. Jis kažką suriaumojo neaiškia kalba, kai iki mūsų liko visai netoli ir tapo visiškai aišku, kad jis mažiausiai nori su mumis bendrauti žmoniškai.
- Ojojoj! - suvaitojo Koma. - Ar tik ne žmonių medžioklės sezonas prasidėjo?
- Ką-ą? - išsižiojau. - Tai mes esam grobis?
Velniai - gigantai buvo dusyk ar net trissyk didesni už žmogų. Susikauti su tokiu ragų bei raumenų - o kartais ir geležies kalnu - reiškė mažų mažiausiai savižudybę. Su gigantais aš niekada nenorėjau prasidėti. Rodos, atėjo metas su vienu pasišnekėti akis į akį, nors ir ne savo noru. Neliko kitos išeities.
Velnias aiškiai taikė į mūsų nedidelio būrelio vidurį. Benkartinas pirmąsyk neišsigando. Kardas tik lengvai šokčiojo jo rankoje. Man beliko išsitraukti savąjį durklą.
- Kazai, saugok Komą! - perspėjau numirėlį. - Mokiny, tu eik dešinėn ir pasiruošk, jei velnias paspruks nuo manęs!
Abu atsistojo į savo vietas. Mano darbinis mechanizmas suveikė kaip reikiant - nė kiek neišsigandęs ėmiau flegmatiškai analizuoti padėtį.
Velnias peršoko nedidelį pakrantės vingį ir taip užriaumojo, kad žuvys iškilo pilvais į viršų. Jo aštri uodega užsilenkė į horizontalią padėtį ir kauliniai ašmenys atsidūrė kaip tik mūsų pečių lygyje. Aš pasileidau link giganto, plačiai išskėtęs rankas. Šis net nestabtelėjo, bet jo raudonos akutės susmigo į mane, pilnos
nuostabos. Ir aš nustebčiau, jei mane pultų koks neūžauga, ginkluotas pušies spygliu...
- Ūūūuummmm!!! - stūgtelėjo padaras kylančia gaida ir vos vos pakoregavo savo beprotiško čiuožimo kryptį- tiesiai į mane.
Su "spygliu" puldinėti gigantus man net į galvą nedingtelėjo. Jeigu visada vadovaučiausi vien tik tokiom drąsiom mintim, Benkartinas tikriausiai dar dabar šluostytų arklių pauodegius, nežinodamas apie tokį velnių medžiotoją Edvardą.
Paskutiniu momentu kritau ant žemės... tiksliau- ant vandens ir ištiesiau ranką su staigiai ištrauktu kryželiu. Velnias praslydo virš manęs ir kryželio kotas įsmigo į vieną egzotišką vietą po uodega, kur tuoj plykstelėjo akinama ugnimi. Koma vos spėjo patraukti užsižiopsojusį Kazą - gigantas nuslydo nuo upės ir murktelėjo į skystą žemę, kur tuoj iškilo ir išvėmė gerus dešimt svarų rinktinio dumblo. Ant kranto pasiliko jo uodega ir abi kojos, kurios kelias sekundes konvulsiškai trūkčiojo. Laukinis padaro riksmas nuskendo purve kartu su padaru. Tik į skystos žemės paviršių dar kurį laiką kilo purvini oro burbulai.
- Reikia surasti šio gražuolio rutulį! - šūktelėjau. - Kazai, nerk ten ir surask jį!
- Nerk ir surask! - suplerpė tas. - Kas aš toks? Naras? Jeigu taip, tai kur mano oro statinė? Žinoma, jos nėra, nes kam, po velnių, man tas oras?
Tai padeklamavęs nėrė pas velnią gigantą. Į paviršių vėl iškilo purvini oro burbulai. Aš pasiruošiau traukti iš kišenės kryžių, jei tik tas apvalus daiktas išnirs be Kazo. Bet Kazas išnėrė greičiau nei tikėjausi. Jis, netardamas nė žodžio, išlipo ant vandens ir ženklais paprašė maišelio.
- Jis tavo burnoj?
Jis linktelėjo ir čiupo maišelį.
- Tpfu! Skonis kaip padvėsusios silkės! - nusispjovė dumblu. - Laikyk tvirtai, jis ten spurda...
Užsikišau maišelį užantin ir porą kartų trinktelėjau delnu. Viduje kažkas cyptelėjo ir nurimo.

-------------

            Šalia tvirtovės, kurią mes sutartinai vadinome Liucio Būda, buvo įsikūrę du kraupūs kaimeliai. Viename jų žmonės, pagrobti iš savo pasaulio, augino pragaro pupas. Kitame ši produkcija buvo rūšiuojama. Kiekvienas kaimas turėjo po tris strateginius taškus: žmonių smukles, varpinę ir centrinį pastatą, kuris priminė nedidukę tvirtovę. Tai buvo kaimų šeimininkų rezidencijos. Jas saugojo plėšrūs ir labai pikti šunys. Ten rodytis nevertėjo jokiam žmogiškam padarui.
Pupų augintojų kaime, kuris vadinosi Karpa, buvo tylu lyg kape. Jame gyvena gal tūkstantis žmonių, bet triukšmo čia mažiau nei katakombose. Išėjęs iš voratinkliais aptrauktų sienų prieglobsčio galėjai girdėti, kaip ore sklando dulkės. Išties, nekoks jausmas. Patys namukai Karpoje maži, tamsūs, kiekvienas savaip atgrasus ir savaip prisideda prie bendro vaizdo. Mirusiųjų kaimas...
Grįžau į smuklę ir atsisėdau ten, kur iki šiol sėdėjau. Smuklininkas liūdnu veidu ir paraudusiom akim šluostė puodelius. Lankytojų buvo ypač mažai - tik du pašaliniai.
Koma tvarkė savo nagučius. Kazas lošė su Benkartinu pasiskolintom kortom. Be jų keliamo triukšmelio daugiau nieko nesigirdėjo.
- Tavo žmogus vėluoja. - pasakiau smuklininkui, bet tas nepratarė nė žodžio. Vežėjas, kuris į Liucio Būdą veždavo maisto produktus, turėjo man papasakoti pilies kiemo planą, bet kažkur užtruko. Gal velniai jį pačiupo ir suėdė? Šiaip, savo malonumui? Kas gi jiems kliudo pakeisti vežėją kitu?..
            Girgžtelėjo durys, visi, kas tik buvo smuklėje, pastatė ausis.
- Štai tavo žmogus. - tarė smuklininkas ir nuėjo atnešti vežėjui maisto. Koma persėdo arčiau manęs, o aš pamojau vežėjui, kad tas prieitų. Tai buvo vyras kaip reikiant. Iš visų čionai susirinkusių dvasnų jis išsiskyrė skardžiu balsu ir įspūdinga išvaizda. Tai buvo nepalūžęs žmogus.
Jis be žodžių ištiesė man audeklo gabaliuką ir aš ėmiau studijuoti jo nubraižytą planą. Planas tikrai buvo aiškus ir smulkus ir aš eilinį kartą pasidžiaugiau likimo pasiųstu raštingu pagalbininku.
- Kas čia? - parodžiau į kubelių eilutę.
- Kaulų krūvos. Jos gerai uždengia įėjimą į šunides nuo pagrindinių durų. Bet turėtumėt palaukti sutemų.
- Mes ir taip per ilgai laukiame. Greitai tenai važiuosi?
- Tik rytoj ryte. Jei pasirodyčiau dabar, sukelčiau įtarimą.
- O kaipgi mūsų susitarimas? - priminė jam Koma.
- Jis tebegalioja. Suradau sau puikią pamainą - aplink pilį didelis būrys negyvėlių stumdo gigantišką medinę karvę. Jinai tuščiavidurė.
- Na ir kas? - nesupratau aš.
- Kaip tai kas? Argi negirdėjote legendos apie Karmileno karvę?
- Aa... kažkur girdėta. Tai mus įveš į pilį toje karvėje?
- Jūs mastote teisingai.
- Hmmm... Mastau aš gal ir teisingai, bet kaip mes priversime tas sielas įtempti karvę pro vartus?
- Aš jau susitariau. Tos dūšelės man skolingos paslaugą. Be to, joms tik į naudą truputį prasiblaškyti.
- Jūs teisus. - sulinkčiojau aš. - Kur tos sielos?
- Ilsisi pamiškėje. Aš pririšau karvę prie medžio ir jie nebegali jos stumti. Jūs atrišite karvę ir jie nustums ją ten, kur ir sakiau. Tiktai jūs viduje turėsite nedaug laiko. Kol velniai išsiaiškins, turėsite pasprukti iš karvės į šunidę. Toliau - jūsų reikalas. Tvirtovės viduje aš nebuvau, todėl nežinau, kas ir kaip. Tegul jums padeda patys žinot, kas. Neminėsiu čia jo be reikalo...
- Ačiū. - aš paspaudžiau jo ranką.
- Tai jums ačiū! Pagaliau kas nors ko nors imasi. Tie velniai man per koserę tuoj išlįs...