Slapyvardis- Kravitz

Jis buvo tikras snobas, bet snobiška jo prigimtis netrukdė jam iškreiptai galvoti apie jį supantį nuostabųjį pasaulį. Jo laki vaizduotė kūrė fantastiškus vaizdus apie perspektyvią ateitį, gerą darbą ir uždarbį apie nuostabią merginą ir tyrą meilę…užburtus jausmus…Bet….snobiškos smegenis buvo užvaldžiusios jau seniai kitų sukramtytos mintys, tad nieko naujo aukščiau jo kaktos raukšlių jam ir neiškildavo.
Kaip ir kiekvienam eiliniam snobui jam patiko stovėti aukščiau kitų, bet to jis viešai nerodydavo. Iš tikrųjų jis buvo per bailus kokiam nors rimtam sprendimui ar veiksmui, vis galvodavo, bandydavo bet taip nieko doro ir neišeidavo…
Visai kitaip būdavo virtualioje tikrovėje, čia, jis jautėsi kaip žuvis vandenyje. Jo niekas nematė, mažai kas pažinojo…Svarbiausia, jis turėjo šiokios tokios valdžios, kuria su paslėptu ir iškrypusiu malonumu  kartas nuo karto naudojosi. Jam patikdavo matyti save “valdžios krėsle”, patikdavo sėdėti jame ir naudotis privilegijomis kurias jis teikė…patikdavo manyti jog KAŽKĄ “gali”.
Jo smegenis senai jau buvo išpi*tos banalybių, atrofija vystėsi vis į gilesnę stadiją o jis pats ir paranojiškos jo smegenys tikėjo į savo paties ataraksiją. Tas buvo blogiausia, blogiausia tai, kad pats jis to nesuvokė. Draugai jam sakė kad viskas gerai, bandė sutikti su juo visais atžvilgiais netgi tada kai viskas atrodydavo pernelyg kvaila ir beprasmiška…netgi tada…Juk visi mes stengiamės padėti ligoniui…

Jis nežinojo…
Jis galvojo…
Dažnai ligotai mąstė…
Dažnai jis plaukiojo po pilką masę…

Šizofrenija virtusios jauno žmogaus mintys kartas nuo karto išplaukdavo į paviršių, samprotavimai išreikšti pasisakymai ir nuomonė virsdavo į apgailėtiną juodą humorą, primenantį farsą.

Jis nežinojo…
Jis galvojo…
Jis bandė, bandė…
O po to ligotai vėl svajojo…

Jis gerbė gyvenimo stabdį, nes buvo vienas iš
pagrindinių jo dalių.

Jis nežinojo…
Jis galvojo…
Protingos mintys
Jau seniai nuo jo atstojo…

Neblaškomas vartėsi savo paties marazmuose, galvodamas kad tai ką jis kuria – neskaidoma tiesa, tai ką mąsto – neginčijama.

Jis nežinojo..
Jis galvojo…
Nežinomybės veikiamos
Jo mintys lojo.

Nuo pat paauglystės jį kankino idėja fiks apie honoris kauza, bet…jo šizofreniško mąstymo apibrėžtame rate tai buvo tas pat kas norint atsigerti alaus tenkintis myžalu…

Jis nežinojo…
Jis galvojo..
Galvojo vėl…
Ir vėl galvojo…bet mintys visgi lojo….