Pinčius — 11

11. Žvalgyba

Pinčius ir lovliai ilsėjosi neilgai. Tuoj po pietų du lovliai ir velniukas pasivertė žuvimis ir nuplaukė prie prūdo dugne esančio didžiojo akmens, po kuriuo buvo įėjimas į pragarą. Akmuo, įvertino jį apžiūrėjęs Pinčius, jau keletą dienų gulėjo nejudinamas, nes ant jo buvo nugulęs sluoksnelis dumblo sąnašų.
Paskui jie apžiūrėjo visą prūdo dugną, bet nebuvo jokios žymelės, kad prie pat dugno yra iškasti trys dideli ir platūs urvai.
— Tai ir yra gerai, — kalbėjo džiūgaudamas Pinčius, — nes šį kartą pragaro gyventojai bus užklupti netikėtai... Vadinasi, mes turime laimėti ir pragaro gyvavimo mūsų žemėje valandos jau suskaičiuotos...
Vienas lovlis ir Mantas, kurie liko krante, apėjo ir apžiūrėjo prūdo vandenis bei meldynus ir taip pat neaptiko nieko įtartino. Skraidė plaštakės ir mėlynieji laumžirgiai, čirškavo žiogai, vandeny ilgais atšvaitais ribuliavo saulės spinduliai, baltomis švelniomis dėmėmis atsispindėjo prūdo veidrody danguje plaukiojantieji pūkiniai debesėliai...
Kai visi sugrįžo iš žvalgybos ir aptarė, ką matę, Pinčius surikiavo tolimesnius jų veiksmus ir darbus:
— Pradedame rytoj nuo pat ankstumos. Aš pasislėpsiu plačiausiame pirmajame urve ir saugosiu, kad paleidus vandenį, niekas neužkimštų atsivėrusių skylių. Jūs visi keturi būsite ant kranto ir stebėsite kas darysis senkant vandeniui ir kur pasidės pragaras. Ypač akylai sekite didįjį dugno akmenį.
Paskui, kiek patylėjęs, Pinčius tęsė:
— Mantas, kai tik pamatys tekančią saulę, paleis stebuklingąjį raganos kastuvą kuo didesnėms nutekėjimo angoms atverti į mūsų iškastus urvus. Tai ir viskas. Tiesa, aš suprantu, koks baisus šis įvykis bus Liuciferiui ir turėdamas supratimo apie pragaro gyvenimą, perspėju, nelįskite arti prie didžiojo dugno akmens. Kai ateis paskutinės pragaro gyvavimo sekundės, su akmeniu gali atsitikti visokių nenumatomų dalykų. Liuciferis gali jį net susprogdinti, gali ir kas kita su juo atsitikti. Dėl to visi būkite budrūs atsargūs ir nepasiduokit vaikiškam žingeidumui...