vėjas laukuose (pirma dalis)

Ką rinkčiausi- dramą ar veiksmo filmą? Tuojau pat pasirinkčiau dramą, o tada dangus rūsčiai sugriaudėtų: gyvenimas tau tik tiek tereiškia?! Akimirką pasimesčiau, o aptikusi, kad žemė po kojomis vis dar yra, sudribčiau ir prisiplojusi prie grindų pabandyčiau „nebūti“, kad tik nereikėtų nieko atsakyti.

  Kartais bijau šito buto, kuris apsaugo mane nuo pasaulio. Ar gali būti, jog šiltame kambaryje, įsiskverbiančiame į mane, kad būtų jauku, arba hipnotiškai karštame vandenyje, bėgančiame iš čiaupo ir liečiančio ne rankas, o širdį lyg išrišimas, slypėtų didelė grėsmė?

  - Bakst bakst bakst, - nusijuokė Tomas, pabaksnojęs tušinuku. - Tu jau kelias minutes visiškai nebejudi.
  - Žinau.
  - O tu mūsų klausaisi?
  - Klausausi.

  Nieko nenoriu tik miego, tačiau net mano sapnai tėra paprasčiausias filmas, išlydėjęs miegoti, bet nepalikęs ramybėje ir nakčiai neatvėręs akių. Noriu apsisupti istorijomis ir pasakomis, o tuo pačiu nenoriu nieko- tik gulėti užsimiršusi dėmėje ant kambario sienos arba medžių lapų šešėliuose ant lubų. Ir nenoriu nieko klausyti.

  - Tikrai klausaisi? - pasitikslino Tomas.
  - Tikrai.

  Na ką gi, laikas pasiryžti. Vikriai pašokau nuo lovos ir ėmiau vaikščioti po kambarį.
  - Išeikite, - staiga tariau. Rima ir Tomas susižvalgė. Mečiau akį į ant sienos kabantį žemėlapį. Toje vietoje pakabinau jį prieš septynerius metus. Jame nebuvo nei miestų, nei upių, nei ežerų, tik žydri vandenynai ir spalvoti pasaulio valstybių plotai.
  - Išeikite greičiau, kol nespėjote ko nors pasakyti. Prašau jūsų, - pastebėjusi, kad jie nė neketina judintis, nenustebau. - Ko nors laukiate?
  - Juokauji?... Mes tau paskambinsime, - po trumpos tylos pažvelgusi į mane tarė Rima. Ji staigiai apsisuko ir nuėjusi į koridorių ėmė dėtis batus, tačiau mačiau, jog sunkiai pajėgia slėpti, kad jaučiasi įžeista. Nusekiau iš paskos. Akimis susidūriau su pasimetusiu Tomo žvilgsniu.
  - Aš jums parašysiu, - neištvėrusi pasakiau.
  - E-mail‘ą? Gal geriau paskambink? Vakare, apie kokią šeštą? Jeigu kartais norėtum pasivaikščioti... - pasiūlė Rima. Balsas trūkinėjo, lyg slėptų nedrąsą, tačiau žinojau, jog tai pyktis. Ji nesuprato, kodėl taip staigiai juos išvarau.
  - Parašysiu jums, - ryžtingai pasukusi raktą atidariau duris. Atplaukė pamažu ryškėjantis Rimos kvepalų aromatas. Akimirką užsižiūrėjusi į pakabintą ant vinies nušiurusį rankinuką, pro šnerves įtraukiau vaikystės ir praėjusių pavasarių kvapą. Jie niekada nesugrįš.
  Išgirdau tyliai uždaromas duris ir netekusi po kojomis žemės dar kartą pasukau raktą.

  Tada viskas tarsi stojosi į savo vietas. Švariais, be jokių minčių judesiais išverčiau iš spintos visus rūbus. Iššlavusi visas alei vienos dulkėmis ir užsistovėjusiu laiku prakvipusias drabužių lentynas, suėmiau minkštą drabužių kalną rankomis ir švystelėjau ant sofos. Spalvotos pabirę skiautės gulėjo bejėgiškos ir pridusę. Lyg įkvėpimo akimirką tapytojas, ilgai negalvodama išrinkau violetines kelnes; jų beveik nenešiodavau, tačiau dabar ši spalva patraukė. Iš spalvingos krūvos atrinkau mėgstamą žalią suknelę, pora bliuzelių, megztuką, dar vieną suknelę, dar vienas kelnes ir languotą sijoną. Tada ėmiau viską krauti į kuprinę. Ją padovanojo teta- būsimoms kelionėms, - tačiau jokiai kelionei tokios didelės dar nebuvo prireikę.
  Reikėjo nepamiršti lietpalčio, todėl numetusi ant grindų kelias atrinktų kojinių poras ėmiau kraustyti koridoriaus spintelę. Įsisiautėję mintys viena po kitos blykčiojo tai apie dantų šepetuką, tai apie šaukštą, šakutę ir peilį, tai apie siūlą ir adatą, atsarginę batų porą ar šprotų skardines, kiurias neseniai mačiau šaldytuve. Pagalvojau, jog reikia susirašyti sąrašą. Prisėdusi prie stalo pažvelgiau į laikrodį- tėvai turėjo grįžti kažkur už valandos. Giliai įkvėpiau ir pabandžiau nusiraminti.
  Pamažu, skubėdama, tačiau nesiversdama per galvą prigrūdau kuprinę daiktų, kurių, mano manymu, ateityje turėjo prireikti. Kadangi visą šį svorį turėjau nešti pati, po neilgų svarstymų išmečiau lauk atsarginę batų porą ir dar vieną megztuką, kurį dėl viso pikto buvau įsidėjusi papildomai. Paskubomis nulėkusi į virtuvę sutepiau kažkur apie dešimtį sumuštinių ir pridėjau juos prie kitų daiktų; vieną dideliais kąsniais sunaikinau čia pat. Pripyliau į tuščią butelį vandens ir jau buvau beveik susiruošusi. Liko tik paskutinį kartą įeiti į savo kambarį.
  Įėjusi mechaniškai mečiau trumpą žvilgsnį pro langą. Ilgus vakarus medžių šakos, miesto stogai ir didelė, beveik milžiniška nuo kalno atsiverianti padangė būdavo man pagrindinis pasaulio, kurio nepažįstu, simbolis. Dabar gi negaišdama nulupau nuo sienos žemėlapį ir iš stalčiaus paėmiau vokelį su pinigais. Negalėjau patikėti, jog viskas taip paprasta.
  Liko tik parašyti raštelį tėvams; ir dvidešimt minučių laiko. Neskubėdama priėjau prie magnetofono ir įjungiau muziką. Pažvelgiau į vakarėjančios saulės nutviekstas lentynas ir prie veidrodžio išdėliotas vazas su džiovintomis gėlėmis. Tiršta geltona spalva nuauksinti daiktai akimirką suspaudė širdį. Krūtinėje jutau begalinę gėlą- kaip ir tūkstančius kartų prieš tai, sudirginta aitraus, ilgesingo pavasario vakaro šėlsmo. Parašiau tėvams, kad savaitei išvažiuoju pas daugę į kaimą; taip pat- kad jiems skambinau, tačiau nepavyko prisiskambinti. Baigusi užkimšau parkerį ir atsistojau. Persimečiau per petį sunkią, traukiančią prie žemės kuprinę ir žengiau pro duris į lauką, kur gaiviai čiulbėjo paukščiai.

  Jutau ir nerimą, ir begalinį ryžtą. Pradėti kelionę vakaro metu nebuvo labai protinga, tačiau laukti ryto negalėjau. Po valandos pasiekusi plentą švystelėjau kuprinę į žolės kupstą prie kelio stulpelio ir išsitiesusi pasirąžiau. Plentu intensyviai, tačiau nelabai tankiai, dideliu greičiu pro šalį lėkė mašinos. Pagalvojau, kad tėvai turbūt jau rado raštelį. Galbūt netgi paskambino Rimai ir paklausė, ar ne su ja išvažiavau į kaimą. Neabejojau, jog apie šiandien nutikusius įvykius ji nieko nesakys ir bent pora dienų kantriai lauks laiško.
  Danguje ėmė kauptis jau troleibuse kėlę nerimą sunkūs švininiai debesys, atimdami saulę ir žadėdami lietų. Žemę ir paširdžius užgulė vienas didelis apsiniaukęs šešėlis. Pamažu ėmė krapnoti ir teko ilgai kuistis po kuprinę, kol išsitraukiau ryškiai geltoną lietpaltį. Tikėjausi, kad ryškią spalvą lietuje vairuotojai greičiau pastebės, ir ūpas šiek tiek pakilo. Kurį laiką ramiai stovėjau pasitikėdama savo akinančiu švytėjimu, o pro šalį ūžė mašinos ir šniokštė besiplakantis į žemę ir lietpalčio celofaną įsismarkavęs lietus. Veidas sudrėko. Talžoma atšiauraus vėjo jaučiausi kaip niekada tvirta ir nepalaužiama. Kuprinėje buvo viskas, kas mane slėgė. Tik tiek, o aplinkui- švarus, prausiamas lietumi ir kvepiantis pavasario dulkėmis didelis pasaulis.
  Neilgai trukus nedidelis furgonas parodė posūkį ir ėmė sukti link manęs. Įsibėgėjęs sustojo šiek tiek priekyje, todėl iki jo teko pabėgėti. Prasivėrė durelės, ir pasilenkusi išvydau barzdotą vyriškį. Pasisveikinau, paklausiau, ar važiuoja link Lenkijos sienos, o po poros akimirkų jau sėdėjau šiltame automobilyje ir segiausi diržą. Įspraudusi gremėzdišką kuprinę patogiai prie kojų, atsilošiau ir pažvelgiau pro langą.
  - Kur važiuojate? - paklausė vairuotojas.
  - Dar nežinau, - sutrikau nepradžiuginta pirmojo klausimo. - Į Pietus.
  Vairuotojas supratingai palinksėjo.
  - Toli?
  - Toli, - numykiau. Tikslesnio atsakymo ir pati nežinojau. Žiūrėjau, kaip už stiklo pliaupia šaltas ir nesvetingas lietus. - O jūs?
  Vairuotojas nusišypsojo. Atrodė draugiškas ir linksmas.
  - Spėju, kad rytoj į mokyklą neisi? - atvirai paklausė.
  - Neisiu.
  Vyriškis šiek tiek pamąstė.
  - Važiuoju netoli, iki miestelio M. Nuvešiu vamzdžius ir grįšiu atgal. Tave paleisiu šiek tiek už gyvenvietės, kad būtų patogu stabdyti toliau. Aš pats jaunystėje tranzuodavau ir žinau, kaip sunku, kai mašina paleidžia miesto centre ir tenka kulniuoti iki plento. O tavo ir kuprinė nelengva, - vairuotojas pašnairavo į mano nešulį. - Beje, mano vardas Romas.
  - Mano- Marija.
  - Malonu susipažinti.
  - Man taip pat. Dažnai imate tranzuotojus?
  - Neretai, - Romas išsitraukė pakelį cigarečių. - Neprieštarausi, jei parūkysiu?
  Papurčiau galvą. Vyriškis prisidegė cigaretę ir šiek tiek pradarė langelį.
  - Tai buvo seni laikai. Dabar jau amžius nebe tas. Užtat jaunimas- atgaiva sudiržusiai dvasiai. Duosiu tau patarimą- niekada nesuauk.
  - Gal nuskambės kvailai, bet aš noriu suaugti, - pašnairavau į vyriškį ir prisiminusi vieną anekdotą, kurį papasakojo Rima, nejučia nusišypsojau.
  - Tu teisi- nuskambėjo kvailai. Na, bet kiekvienam savo. Jūs, jaunuoliai, mūsų iškankintų dūšių niekada nesuprasite, - Romas giliai užsitraukė dūmą. - Ką padarysi.
  - Jūs dar nesenas, - paprieštaravau.
  - Bet ir ne jaunas. Matai tą kalvą su dviem medžiais?
  Pažvelgiau, kur jis rodė. Kairėje kelio pusėje už rapsų lauko stovėjo nedidelė kalva su pora ąžuolų.
  - Matau, - linktelėjau galva.
  - Žinai, kiek kartų ją mačiau aš? Tūkstančius, o gal milijonus.
  Kurį laiką tylėjome. Kalvos jau nebesimatė, tačiau nebegalėjau nuleisti akių nuo peizažo. Lauką keitė miškas, mišką- laukas. Tolumoje subolavo pora sodybų. Viena stovėjo prie pat kelio, o įsirežęs į tvoros virbus nedidelis šuo lojo ant žmonių grupelės, belipančios iš neseniai sustojusio automobilio.
  - Tu tikrai žinai, kur važiuoji? Iš tiesų to nori? - po kiek laiko susirūpinęs paklausė Romas.
  Ryžtingai linktelėjau galva.
  - Tada neatkalbinėsiu, - Romas baigė rūkyti ir uždarė langą. Nejučia apėmė liūdesys. Velniai žino, pagalvojau, kaip man seksis, kai išlipsiu iš automobilio.
  Po trumpos tylos vyriškis patildė muziką ir staiga prabilo:
  - Ar norite, kad pasakyčiau jums, kokia mano svajonė? Ketinu ją įgyvendinti šią vasarą. Jeigu niekas nesutrukdys, tfu tfu tfu, - pasukęs galvą jis pavaizdavo, kaip nusispjauna per petį.
  - Pasakykite, - susidomėjau.
  - Apiplaukti aplink pasaulį. Vienas.
  Kurį laiką sustingusi žiūrėjau į mįslingą vyriškio šypseną.
  - Tikrai? - negalėjau patikėti. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė pilkas ir paprastas žmogus- vienas iš daugelio nykiai važinėjančių po šalį ir niekuo nesidominčių vyrų. Tokių mačiau neįtikėtinai daug, tačiau dar niekada nebuvau sutikusi žmogaus, kuris planuotų kažką panašaus kaip šis.
  - Taip. Keliaučiau kažkur apie penkis metus. Noriu aplankyti Ramiojo Vandenyno salas. - Romas metė greitą žvilgsnį į veidrodėlį ir praleido norintį jį pralenkti automobilį. - Tik ne ištisai. Nuplaukčiau iki Australijos, tada apie pusę metų ten dirbčiau ir rinkčiau medžiagą apie norimas salas, o vėliau išplaukčiau jau ilgesniam laikui.
  Akimirką pritrenkta tylėjau.
  - Tikrai plauksite vienas?
  - Buvome su draugu nusipirkę jachtą, planavome plaukti dviese. Vėliau turėjome jachtą parduoti. Dabar nusipirkau kitą, praktiškai jau baigiau ją remontuoti. Teko viską bevek iš naujo perdaryti. Taip, plauksiu vienas. O gal norite plaukti kartu? - Romas nusijuokė ir pažvelgė į mane, tačiau tuojau pat žvilgsniu sugrįžo prie kelio. Buvau tikra, kad jis pajuokavo, todėl taip pat tik nusišypsojau. Tačiau akimirką šmėkštelėjo beprotiška mintis padaryti neįmanoma. Žinojau, kad vandenyne ilgai neištverčiau, todėl nustūmiau ją šalin ir paklausiau:
  - Nebijote, kad bus sunku?
  - Ne.
  Tada ir aš savo kelyje nebijosiu, pagalvojau.

  Po gero pusvalandžio sustojome prie degalinės. Šalia stovėjo nemaža laukymė su sunkvežimiais. Romas paaiškino, kad vairuotojai sustoja čia pamiegoti.
  Nepaisydamas ryžtingų atsisakinėjimų, vyriškis pakvietė mane į kavinę ir nupirko arbatos. Atsisėdome prie kampinio stalelio, iš kurio matėsi visa kavinės patalpa. Keli žmonės stovėjo eilėje, keli- sėdėjo prie staliukų gerdami kavą ar valgydami kepsnius. Vienas vyras pasirėmęs ant stalo miegojo.
  Romas pasekė mano žvilgsnį.
  - Manau, geriausia būtų tau prie sienos susirasti treilerį. Tada būtum užtikrinta, kad nuvažiuosi ilgą distanciją ir nebūsi paleista kokiam nors mažame miestelyje, iš kurio nepatogu tranzuoti toliau. - Vyriškis žvigtelėjo į vairuotojo galvos prispaustą lenkišką laikraštį. - Jeigu kartais nepavyktų ko nors susirasti prie sienos, pora kilometrų už muitinės yra aikštelė, kur jie sustoja pamiegoti. Beje, treileriai gali būti nepatogūs dėl to, kad kas devynias valandas turi padaryti tokios pačios trukmės pertrauką. Tačiau gali būti, jog taip tau netgi labiau apsimokėtų.
  - Ačiū, - tariau, - Neabejoju, jog šie jūsų patarimai man labai pravers.
  Romas prisidegė cigaretę.
  - Šiek tiek nerimauju, kur tu nakvosi.
  Šykščiai šyptelėjau ir pasižiūrėjau į prie gretimo stalelio miegantį vyriškį.
  - Treileriai, - tęsė Romas, - Tau labai praverstų. Bet pažadėk, kad gerai pagalvosi, ar vairuotojas, su kuriuo liksi, patikimas.
  Linktelėjau galvą ir pasakiau, kad pažadu.
  - Gerai. Na, gerkime arbatą, - jau žvalesniu balsu tarė Romas ir įsidėjo į puodelį du šaukštelius cukraus. Savąją gėriau nesaldintą, tačiau pagalvojau, kad ateityje tokių dalykų gali prireikti, ir paėmiau iš prieskonių pintinėlės pora miniatiūrinių druskos ir sviesto pakelių.
  Kai sugrįžome į automobilį, abu tylėjome. Likusią kelio dalį prieš akis regėjau žydrą vandenyną, neįžengiamas džiungles ir ilgus, monotoniška vilktine keliaujančius treilerius. Taip pat bandžiau įsivaizduoti, koks didelis turi atrodyti dangus, kai išplauki į atvirą jūrą.
  Po geros valandos už ženklo su perbrauktu miesto M. pavadinimu Romas sustojo. Palinkėjome vienas kitam sėkmės, atsisveikinome ir apsisukusi kelyje jo mašina nuvažiavo miesto link. Iš karto pradėti stabdyti negalėjau, nes norėjau atsipūsti ir pagalvoti, todėl prisėdau ant žolės ir ėmiau apžiūrinėti vietą, kurioje atsiradau. Prieš akis plytėjo rami, kvepianti nulyta pieva, o tolumoje, visai pažemiui, leidosi saulė. Žolėje monotoniškai, tačiau neįkyriai dūzgė svirpliai. Mašinų beveik visiškai nebuvo. Kartas nuo karto viena kita pravažiuodavo, o tada vėl stodavo tyla.

  Dar besėdint ant žolės ir valgant obuolį išvydau mažinančią greitį mašiną. Akivaizdu, kad ji ketino sustoti. Privažiavo liesas vidutinio amžiaus vyriškis ir pradaręs dureles paklausė, ar nereikia pavežti. Apėmė nemalonus jausmas, tačiau nedvejodama įlipau į automobilį.
  Vyras buvo nekalbus. Kai paklausiau keleto formalių klausimų, jis grubiai juos ignoravo tylėdamas. Viena vertus, apsidžiaugiau, tačiau šiek tiek sunerimau. Buvo gera, kad niekas netrukdo tylėti ir mąstyti, tačiau mintys, kurios apniko, nedžiugino. Dirstelėjau į liesas jo rankas ir pagalvojau, jog prireikus galėčiau jį įveikti. Nusprendžiau būti viskam pasiruošusi. Dešiniąją ranką laikiau šalia atviros kuprinės kišenės, į kurią buvau įspraudusi iš stalčiaus namuose paimtą peilį.
  Įtampa atlėgo, kai ties sekančiu kaimu kelyje išvydome dvi merginas, ir vairuotojas sustojo jas paimti. Abi laikė dideles, kaip mano, kuprines, atrodė linksmos ir energingos. Nė nepaklaustos ėmė pasakoti, jog važiuoja į Slovėniją, ir komentuoti viską, ką matė kelyje. Nebylusis vairuotojas papasakojo pora anekdotų ir ledai pajudėjo. Persisukusi ištiesiau ranką ir prisistačiau. Merginos prisistatė kaip Rūta ir Gintė, vairuotojas- kaip Arūnas. Kai privažiavome muitinę, vyriškis pasakė, jog dabar važiuos iki artimiausios Lenkijos gyvenvietės ir pasiūlė mus nuvežti iki ten. Ilgai negalvodamos sutikome. Vėliau, vakare, visos trys nusprendėme, kad visgi tada reikėjo gerai pagalvoti.
  Netrukus privažiavome gyvenvietę ir vairuotojas mus išleido. Mašina nuvažiavome ir likome vienos. Kad galėtumėme tranzuoti toliau, ėmėme pėdinti iki gyvenvietės pabaigos. Kelias buvo smagus- medžiais apaugusi liepų ir topolių alėja, jai iš dešinės rikiavosi bene pagrindiniai miestelio namai, o iš kairės plytėjo ganyklų pievos. Šen bei ten ganėsi karvės ir arkliai. Tolumoje bolavo miškas ir nuo horizonto lyg migla ant pievų ant miesto pamažu leidosi vakaro tamsa.