Kaliausės: Kaliausė Išeina

Ir mirė kaliausė ekstazėj
(išgėręs litrą gyvenimo),
Pakėlęs
Savo tuščias akiduobes
Į viršų.

Ir nebesaugo jau niekas kanapių lauko,
Ir nepašiepia niekas kaliausės išaugtų kelnaičių.
Ir jau tikrai,
Tikrai niekas nesužinos,
Ką kaliausė veikia išėjęs.

Tylus vėjas kedena kryžių, kedena stulpą, ant kurio tiek daug amžių praleido kaliausė.
O dabar paprasčiausiai ėmė ir išėjo.

Ir nebeerzina jo musės,
Jau nebeapkalba, nebešmeižia jo varnos;
Tik kanapės dūsauja,
Vis ilgisi kaliausės melancholiškų akių žvilgsnio nebuvimo.

Ir išėjo kaliausė,
Iškėlęs galvą aukštai,
O savo tuščias akiduobes nukreipęs
Į niekada nematytą saulę.
Savo pamintas mintis numarinęs,
Savo įskaudintus jausmus paskandinęs..



[paskutine rinkinio Kaliausės dalis]