kai susilieja mūsų tylos,
tada tikrai galiu pajust,
kur gimsta sielos šaltinėliai
ir išsilieja...
kai tyla
iš lėto mezga
paprastumo giesmę...
šventumo įsčiose
prasideda gyvybė...
ir prasiveržia...
verkiančiu šypsniu,
kai mano siela
paneria į dvasią,
pakvimpa žiedlapiais
ir ryto šaltiniu pašventina
atnaujintos gyvybės pradą,
kurį neatrastą
jau gėrėm iš delnų.