Varvantis barokas

Iš varpinės baroko skliautais laiko spalvos laša,                     
senamiesčio naujoviškom graviūrom raižos.                           
Benediktinų vienuolyno plaukiantys pasažai
pasineria maldoj, nukrinta kapucino maišas

nuo plikės, lyg nuo čerpių kraujas nuvarva į dangų.
Pasilenkia mozaikos, balų stiklą laižo.
Ekspresyvi semantika kiekvieną nišą lanko.
Strėles Amūras šaudo, gaudo pats pakvaišęs,

apdulkina, nekasinėtą saulės, bareljefą
ir neskaičiuoja kartų šviesai pralaimėtų.
Voratinkliai ant freskų musių ornamentą tepa –
jau nenukris dažai, altoriuje nelieka vietos

klūpėt už kitą laikmetį ant sentimentų kupsto.
Kai galas ieško begalybės, randa galą
kontrasto priepuoly – ekstazės bangos neatslūgsta.
Į tašką varva spalvos, trečią foną valo

nuo orderio rimties, nuo straksinčios minties karnizuos
ir lupa prakaito žieves nuo Morkaus kojų.
Šventųjų karnavalas skirstos –  išdalintos kančios visos.
Nepamiršta ir ši diena, kurią dangus aukoja

dekoro šypsniais, dulke, nugenėta laiko, vyzdy.
Uždusinta akimirka į gatvę kriokia.
Duris uždaro jau. Šaligatviai  išsiveda paklysti.
Po pamokų palieka didmiestį barokas:

visi jau grindiniai humaniškai pasidalyti.
Aplink tik frizai, orderiai, lengvi fasadai.
Žmogaus nėra. Ir nežada į homo aurą lyti.
Barokas varva pergalę ir varpo iltim bado.