Malūnai...

Į debesis prasmenga permatomos dienos
Ir lieka ten nesuprasta, nepasiekta...
Tik tuštuma užplūdus sielą pasigriebusi
Sulieja šviesia, bet spalva dar nenubudusia.

Užkloja vaizdinius, žodžius ir judesius,
Lėtai ir tyliai, nejučia nužudanti...
Ir lauktos valandos pamiršta virsti pasaka,
Kai svajos vaiko vėl palieka buvusiom.

Ieškojimai, kai skristi noris, tarsi paveji,
Apglėbta, šypsena veide šiltai nubundanti.
Apsidairai kai vėjo gūsiu nulekia
Ir tuščios rankos vėl galiausiai nukrenta.

Skubi, kovoji, o malūnai sukasi...
Ironiškai, didinga, nesustabdomai.
Ir pasidavęs jiems staiga nusilenki,
Ir tai kas artima atrodyt ima lyg pro ašaras.