Laiškas iš už akmeninės tvoros

Naktį lijo ir žemė, juoda ir sunki, buvo šiek tiek pažliugusi. Bet kvepėjo dirvožemiu, drėgna tuopų, augančių aplink, žieve ir eglišakiais ant prieš dvi dienas čia suneštų vainikų prie gretimo kapo. Nuo medžių lapsėjo lietaus lašai, o smaragdinis žolės patiesalas išsiplėtė tiek, kad užklojo dar praėjusiam šimtmety mirusių kūdikių kauburėlius, kurie ir šiaip jau buvo beveik nepastebimi ir seniai užmiršti.

Į mano laidotuves niekas neatėjo. Na, tik kelios močiutės, kurios vaikščiojo į kiekvienas laidotuves nuo tada, kai mirė jų vyrai, vaikai, o anūkai pasklido po pasaulį ir niekad nebesugrįžo. Tik jos vienos, senos kaip pasaulis, amžinos ir susenę tiek, kad, rodos, nebeįmanoma susenti daugiau. Galbūt klydau- tai jos dar turėtų atsiminti kūdikių po užžėlusiais kauburėliais vardus. Gaila, pamiršau paklausti.

Na, dar kartu su tomis antikvarinėmis senutėmis manęs palydėti atėjo keturi duobkasiai ir pražilęs kunigas. Šiam burbant privalomas maldas, du duobkasiai nuėjo prie už poros metrų esančios aukštos akmeninės tvoros parūkyti. Likusieji stovėjo prie duobės, juodos, drėgme kvepiančios žemės krūvoj, pasirėmę smakrais į kastuvus ir laukė šitos privalomos, nors ir visai neilgos ceremonijos pabaigos.

Kunigas burbėjo apeigų scenarijų tyliai sau po nosimi, nes garsiau tai daryti lyg ir nebuvo reikalo-visi ir taip žinojo, apie ką maždaug kalbama. Atrodė, kad jis, lyg senatvinio marazmo užkluptas senukas, mąsto balsu. Lėtai, neskubėdamas- mačiau, kaip jam sunku artikuliuoti lotyniškus žodžius. Jam bebaigiant grįžo parūkyti spėję duobkasiai. Jie atsistojo šalia anudviejų, įsmeigė kastuvus į žemių krūvą ir pasirėmė į juos smakrais. Pakilo vėjas, tuopos suošė ir kunigo maldos pabaigą tegalėjo girdėti tik jis pats.
Amen ošiant kapinių medžiams.
Aš net negirdėjau-supratau, kad ceremonija pagaliau baigėsi tik iš tylaus automatiško praėjusio amžiaus senučių linksėjimo ir iš to, kad duobkasiai, kartu su kitais persižegnoję, atsitiesė ir  griebė savo sugrubusiom rankom už medinių kastuvų kaklų pasiruošę užversti žemėmis negilią mano kapo duobę, jaukų mano laikinos egzistencijos būstą.

Kunigas, lyg atsipeikėjęs iš transo būsenos, susigribo pašventinti medinio mano guolio paradines duris. Gaila, nepasirūpinau skambalėliu, jei kas nors norėtų užeiti. Tiek to, juk pasibelsti galės. Kunigas sunkiai pasilenkė, sugriebė už grandinėlės sidabrinį švęsto vandens indelį ir pūkšdamas atsitiesė. Mačiau, kaip virptelėjo jo apatinė lūpa-nuo dieglio, įsitaisiusio pačioje stuburkaulio apačioje. Tada pamakalavo šluotele indelyje ir nutėškė keletą šykščių lašų į duobę. Net šiek tiek įsižeidžiau-švęsto vandens prisiminimui bent stiklainiuką galėjo įmesti. Juk nekainuoja.

Po duobės pašventinimo duobkasiai, lyg susitarę, kastuvais atsiriekė drėgnos žemės po riekę ir taip pat sutartinai sumetė tas riekes į kapą. Ir susigraudinau truputėlį-viskas jau, baigėsi visos ceremonijos. Bet kadangi niekas, be manęs nesigraudino, susinepatoginusi lioviausi.
Senutės, vapėdamos tarmėmis, kurių jau niekas nebežino, pasitaisė skareles, kad kylantis vėjas jų nenuplėštų, ir, neatsiskirdamos viena nuo kitos, pasuko pagrindinių vartų link.

Kunigas persibraukė ranka per vėjo taršomus plaukus ir, kitoj rankoj sugniaužęs švęsto vandens indelį su šluotele, kartu su vapančiomis senutėmis patraukė į zakristiją. Ten putliažandė šeimininkė laukė jo su su garuojančiu ryte, tik brėkštant, iš žvejų pirktu karpiu ir šiltomis bulvėmis su krapais. Eidamas taku pro užžėlusius kapų kauburėlius, kurių jau po kelių metų bus visiškai nežymu, jis galvojo apie jusles žadinantį žuvies kvapą ir apie tai, kad po pietų galbūt reikėtų šiek tiek nusnūsti, nes pastaruoju metu greit pavargsta, be to dar ir tas dieglys neleidžia apie save pamiršti. Oras keisis, taip sąnarius maudžia, galvojo kunigas pakeliui į zakristiją.

O duobkasiai tuo tarpu ritmingai kabino kąsniais žemę ir metė ją į duobę. Rimti ir nejudrūs, tarsi iš akmens iškalti veidai aprasojo smulkiais prakaito lašeliais, kurie, jungdamiesi vieni su kitais, odos poromis keliavo link nosies ir, jau susitelkę į didesnį lašą, krito kartu su žeme. Pagaliau, užlyginę duobę, jie iš likusių žemių supylė kauburį ir įsmeigė nelakuotą medinį kryžių su lentele, ant kurios, be mano vardo ir pavardės, puikavosi kažkokia lotyniška sentencija, kurią atsitiktinai parinko zakristijonas tiesiog atsivertęs Bibliją  kažkur per vidurį ir dūręs pirštu į dešinįjį jos puslapį. Kadangi manęs niekas neklausė, aš ir neprieštaravau tokiam pasirinkimui, nors jis, mano manymu, ir ne pats tinkamiausiais. Tiek to.

Baigę savo darbą, duobkasiai dar šiek tiek pailsėjo, nusivalė nurizgusiomis nosinėmis atspurusiais kraštais savo aprasojusias kaktas, dar tylėdami užsirūkė, užgesino cigaretes į drėgną žemę nebaigę jų rūkyti, įsidėjo nuorūkas į kišenes ir pasuko išėjimo link. Bet ėjo ne pro pagrindinius vartus, o pro vartelius aukštoje akmeninėje tvoroje visai netoli mano kauburėlio, ten, kur už tvoros žmonės meta suplėkusias gėles, nubyrėjusius eglišakių vainikus, plastmasinius kaspinus ir ištirpusių vaškinių žvakių galus. Paskutinysis iš voros sustojo ir, truputėlį sutrikęs, kad pamiršo, išsitraukė iš atlapo baltą astrą, kurią nuskynė pakeliui dar prieš ceremoniją, pabandė įsmeigti į juodos, tirštos ir pelėsiais kvepiančios žemės kauburį. Po kelių nevikrių bandymų, gėlės kotui vis linkstant, tiesiog padėjo ją prie kryžiaus. Kiti jo laukė, bet, kai anas atsitiesė, netarę nė žodžio po truputį vėl pradėjo šlepsėti per pažliugusią žemę link namų už tvoros, už vartelių, kur žmonės meta tai, kas su laiku nuo mirtim užleistos žemės pradeda irti, pūti, dūlėti, vysti, gesti. Patraukė duobkasiai namo, į priešingą pusę nei ėjo kunigas ir senutės, nes gyveno sodybose maždaug už trijų kilometrų nuo čia. Jau už tvoros pagreitino žingsnį, kadangi pradėjo temti, pakilo vėjas, o kelias per liulančias pievas buvo klampus ir sunkiai praeinamas.

Girgžtelėjus nesuteptiems uždaromų vartelių vyriams šiapus tvoros tapo tylu, tik tuopos purtė, lingavo ir šlamino savo viršūnes. Pradėjo lyti ir tas lietus su kiekvienu šuoru darėsi vis smarkesnis. Pagalvojau apie duobkasius su kastuvais rankose atstačiusius savo rimtus, lyg iš granito iškaltus veidus vis stiprėjančiam lietui. Pasidarė šiek tiek gaila jų,  įdėjusių tiek tarbo, kad iškastų man buveinę, palydėtų į ją mane, paskui dar sugalvotų, kur padėti juodos, pelėsiais kvepiančios žemės krūvą. Nė nepadėkojau.
Nors to kauburio, kurį jie supylė, po kelių dienų liks tik pusė tiek dėl lietaus, vis dar šiek tiek purią žemę paversiančio vientisa mase ir kauburys po truputėlį įdubs per patį vidurį kaip įdumba pilvo ertmė atsigulus ant nugaros taip, kaip aš dabar guliu. O paskui aptirps kraštai, medinis kryžius nuo drėgmės pradės pūti, o tai ilgai netruks, nes parapija negalėjo leisti sau, tai yra man, tvirto, lakuoto ąžuolinio kryžiaus. Ir jau kito šimtmečio pradžioje, o gal ir greičiau, apsiversiu ant šono ir užsiklosiu smaragdiniu žolės patiesalu, ir mano jaukus trumpos egzistencijos būstas niekuo nebesiskirs nuo kitų kauburėlių, nepastebimų tiek, kad praeidamas net suabejoji, ar tai savaime susidaręs kauburėlis, ar amžinas kažkieno būstas.

Bet tai jau nėra pernelyg svarbu, tiksliau, greičiausiai nebebus, nes dabar dar naiviai viliuosi, kad kas nors užeis į svečius, papasakos savo istorijas, pasidalins savo buvimu. O paskui, metai iš metų laukdama ir nesulaukdama suprasiu, kad nebėra, ko laukti, nes po tiek daugybės laiko jūs jau patys turėsit jaukias buveines ir bent iš pradžių viltingai seksit užeinančiųjų žingsnius tikėdamiesi, kad tai pas jus; įtempę iki skausmo klausą gaudysit kosčiojimus ir žodžių nuotrupas vildamiesi, kad pažinsit tuos, kuriuos taip seniai bematėte.
O aš tuo metu nebelauksiu nieko ir norėsiu tik apgaudinėti save, kad tikrai nebeegzistuoju, manęs nėra čia, šitoj jaukioj buveinėj, paimkit mane, prašau, laiptais žemyn ar kopėčiomis aukštyn, nes tuoj pati pradėsiu lipti, tik sienomis-iš neturėjimo, ką veikti, ką mąstyti ir prisiminti, nes jau kitame amžiuje būsiu apmąsčiusi viską, ką įmanoma apmąstyti, galbūt net paaiškinusi egzistencijos prasmę; prisiminusi visus savo prisiminimus, prisiminusi net jūsų prisiminimus. Ir prisiminusi vėjuotą savo laidotuvių dieną, ir perkūrusi ją mintyse tūkstančius kartų, ir apkaltinusi jus, kad nepalydėjote manęs, ir tiek pat kartų išteisinusi.

O žemė čia net ir Paskutiniojo Teismo dieną kvepės pelėsiais, drėgme ir trūnėsiu, ir žolės smaragdas sąmoksliškai slėps mus nuo visareginčios akies, nuo nepakeliamos vilties būti išteisintiems, nuo nepakeliamos vilties tyrųjų sielų šventėje sutikti jūsų prasikaltusį žvilgsnį.