Žirgų negailestingos kojos -
jauni- nepratę voromis,
legionieriai leidos vakarop -
pilkėjant bronzai
kontūruos kalnagūbrių.
Į veidus smelkėsi laukinės pienės-
liuminescencija moters,
pražydusios sode
prie paslikos gėlės.
Jie puola:
bėgančiojo plunksnas neša vėjas -
suskambus šalmo ir akmens jungtis,
suspėju teįžvelgt -
po speneliu kairiuoju
prasiskleidus rožė:
koks laibas ir svaigus
romėnų ietininko riešas,
pasiekęs net akvamarino rytą:
nuo suolo blizgančias šukas -
tylos liežuviams veliant plaukus
sesers, pargrįžtančios nuo upės, -
paduosiu aš, išsaugojęs
neištartus žodžius, -
žolė dar taip aukšta.