tik kitokiems arba labai  kantriems...

Pakirto kojas...jos iš lėto kartu su manimi atrodo leidžiasi vis žemyn ir žemyn....tarsi tirpstanti žvakė... o aš vis su kiekviena diena, minute, sekunde, akimirka kažkur skrieju į nežinią....senku lygiagrečiai su  viltimi, kuri palaipsniui vis lašas po lašo negailestingai palikinėja mano sielą, tarsi verdantis vanduo jau senai kunkuliuojantį ir šviežio, gaivaus, šalto vandens ištroškusį arbatinuką. Niekada, rodos, nepaliausiantį skausmą lydi keletas mažų sūrių ašarų, kurios viso labo tėra nostalgijos ir liūdesio, užvaldžiusių mano sielą, vaikai...
Brrrrrrrrr....kas čia per mintys....fe, nemaloniai nusipurtau, o per kūną nubėga išdykėlių šiurpuliukų gauja. Juk šimtus tūkstančių kartų sakiau sau – negalima šitaip galvoti, negalima šitaip savęs kankinti.  - Niekis, aš pasistengsiu. Kitą kartą tikrai pasistengsiu, - pagalvojau ir staiga atsimerkiu su viltimi, kad kažkas pasikeis....
Hm...lengva pasakyti, bet kažkodėl į mane spokso tie patys jau šimtus, kur ten, - milijonus kartų matyti veidai, nors tarp jų išdygę berods ir  keletas naujų, o kai kurių mano akys netgi pasigenda...
Skausmas...Ir vėl tas nepaliaujantis skausmas ir begalinė baimė, kad ši eilė niekada nesibaigs... Bet aš galiu! Aš galiu ir stovėsiu! – tyliai pašnibždomis bandau įtikinti save, tačiau berods tą patį aidint girdžiu ir kiekvieno čia stovinčiojo sieloj, akyse, mintyse... Tas beprotiškas laukimas verčia dairytis po purviną ir nuobodžią kasdienybės gatvę, ieškant ko nors įdomaus...tačiau beviltiškai... Nei vieno vienintelio mažyčio užkeikto praeivio, kuriuos esu įpratusi kasdieną matyti margaspalvėse savo gimto miesto gatvėse. Keista...labai labai keista.. Ir gatvė keista...
Auč! – staiga rikteliu ir mintyse save pradedu koneveikti ne ypatingo gražumo žodžiais, kai suprantu, kad pliaukštelėjau sau pati ir ne dėl ko kito, o dėl to, kad niekaip nepradedu blaiviai mąstyti. Kad niekaip negaliu apsiprasti su mintimi, jog šioje begalinėje, niekada nesibaigiančioje eilėje....stovime visi ir nei vienas nesame praeivis...
Bandydama užsimiršti skausmą, prisimerkiu ir žiūriu į tolį, tiesiog žiūriu ten, kur žiūri visi - ten, kur tolumoje dunkso gremėzdiški ir tamsūs kalnai, ten , kur, yra visų, eilėje berods jau visą amžinybę lūkuriuojančiųjų, tikslas. Tikslas? Keistas tikslas atrodo– eilės pabaiga...
O vis dėlto eilė kažkuom ypatinga, kažkuom viliojanti ir gundanti, kažkuom kankinanti ir varanti iš proto. Eilė, kurios niekas nei už ką nenori palikti...Visų pirma tas jos gremėzdiškas dydis, kurio nei iš tolo negali prilyginti „didelėms“  „mūsų“ matais eilėms Maximoje ar kitame prekybos centre. Pastarosios be to bent jau turi alternatyvą – jas galima bet kada, užėjus norui, palikti...Galima ir šią, savaime suprantama, tik retas, kas tam pasiryžta.
Dar kartelį apžiūriu palaikančiuosius man kompaniją priešakyje ir suvokiu, kad be reikalo savyje lyg mažą gležną pumpurą auginu viltį, kad eilė staiga pradės juėti greičiau. Atrodo, jog visi suakmenėję savo laukime ir niekas niekada nekinta. Tiesa, mačiau kartą, tik  gana seniai, tarytumei porą metų atgal, kaip netoliese šalia manęs sudejavusi, parkrito sena moteriškaitė...Parkrito ir nebepakilo niekad.. Hm...o akyse vis dar liejas tų mažų dviejų vaikučių ašaros, lyg lietus riedančios senomis raukšlėtomis, juos glėbyje spaudžiančios, močiutės rankomis. Atrodo, kad jie niekada nesupras, kodėl mama kažkur išėjo ir paliko juos laukti eilėje vienus...Per maža žemėje vilties ir tikėjimo. Per maža....daug ko per maža....visko per maža...o gal per daug???
-Panele, panele, gal žinote, kiek dabar valandų? – kažkas paliečia mano petį, ir jaučiu, kad buvo kreiptasi į mane. Iš lėto nukreipiu nuo minčių apakusias akis balso link...Bet vėlgi veltui stengiuosi pažvelgti į gyvą būtybę, ką tik užkalbinusią mane. Tiesiog nebesugebu, nebematau ribos tarp realybės ir to kažko, kas neįeina į jos sąvoką.
- Aš, aš  neturiu laikrodžio, - tyliai pralemenu ir vėl grimstu kažkur giliai giliai savo gyvnimo prasmės paieškų šulinin...Taip man bekrentant vis gilyn ir gilyn dar spėju išgirsti ironišką: - matyt laiminga būsite:)....galbūt būsiu, o gal ir ne, galbūt spėsiu, o gal ir ne...ir vėl tarsi  nykus kasdienybės šešėlis įsilieju visumon. Eilėn, kuri taip traukia ir vilioja, kuri sukasi tarsi didelis fortūnos ratas televizijos ekrane  vienus pakviesdama prieiti artyn, o kitus, tarsi pasišlykštėdama, pastumia tolyn. Eilėn, kuri baigiasi, ten toli toli, kur, rodos, akys tampa bejėgėmis, prie neaprėpiamų , nenuspėjamų mūsų išgyvenimų kalnų, kurių papėdėje maža, mažulytė, žėrinčiomis akimis ir besiplaikstančiais nuo vėjo plaukais, savo šypsena primenanti saulės zuikutį,  mergaičiukė, savo nedidelėmis  saujelėmis dalina laimę...