Status quo

Rutina, graužianti kaulus, verčianti kilnoti taurę klaikios muzikos ritmu, visada užmuša manyje norą gyventi. Aš tampu stebėtoju. Stebiu dažniausiai veidus ir akis, žvilgsnius, paniškai siekiančius įsigriebti šiaudo šitame dirbtiname chaose, kuriame nėra pirmapradės jėgos, jis - tik substitutas, siekiant susigrąžinti gyvuliškąjį pradą. Tačiau būtent šitoje ribinėje aplinkoje, tarp purvinų, pigių, viskiu ir alum atsiduodančių stalų, tai galima lengvai įžvelgti, galima panirti į tuštumą ir stebėti atspindžius, sklindančius iš vos vos gyvos atminties užkaborių. Dar stiklinei bekylant, mano žiaunos automatiškai atsiveria priimti naują dozę pigaus brendžio. Geriu brendį, nes jis vienintelis čia turi kažką bendro su už metalinių durų esančiu miestu, kuris jį pagimdė ir įrašė į pasaulio istoriją. O gal greičiau brendis, kaip kūrinys, įprasmino vietą, kurioje jam buvo įpūsta gyvybė. Tikriausiai, panašiai, kaip kad ir Meka ar Sinajus būtų daugiau mažiau beprasmiai ar bent nesvarbūs, be atitinkamų knygų. Garsiai atsikrenkščiu ir nusispjaunu, "nekenčiu pustuščių baru! ", spėju pagalvoti, kol žalias skreplys, vos pakilęs į orą, teškiasi į šoninę sieną. Įsistebeiliju. Matau, kaip jis tįsta pasieniui, palikdamas drėgną žuorą, aplenkia gana dažnus iškilumus ir peržengia skyles, nežinia kieno sienoje išmuštas. Visos mintys panyra ir pradingsta tame limfocitų gniutule. Staigus krizenimo priepuolis nesiderina prie mano išvaizdos: banko tarnautojo kostiumas, lakuoti batai ir išsprogusios akys, įsmeigtos į tįstantį skreplį. Kuo toliau, tuo mažiau galiu valdytis, tačiau akies krašteliu matau, kad mano elgesys spėjo patraukti vieno kito kliento dėmesį. Jų čia labai nedaug, gal tik kokie vienuolika, popietės visada čia tuščios - tuščios gatves, tuščios ir galvos, visi lindi savo kambariuose su oro kondicionieriais, plevendami kinietiškom arba ispaniškom vėduoklėm sau palei veidus, ir dažniausiai tyli. Vis dar viena akimi sekdamas siena slenkantį skreplį, pakeliu veidą i lubas ir, įkvėpęs pilnus plaučius tabako prisodrinto oro, pradedu rėkti: "Klestės jo dienomis teisingumas, gražiausia ramybė - kol švies padangėje menulis. Jis viešpataus nuo Jūros lig Jūros, nuo Upės iki žemės skritulio krašto! " Padaręs pauzę, apsidairiau - praktiškai visi įsmeigia į mane savo išplėstas akis ir vėpsodami tyli. Lėtai ir iškilmingai pradedu lipti ant stalo, siekdamas padaryti dar didesnį įspūdį tiems vėploms, tačiau baro pakampėje sukrunta iki šiol kaip sfinksas sėdėjęs apsaugininkas. Nelaukdamas maksimalaus efekto, pavyzdžiui, jei užsiropščiau ant stalo ir išskėsčiau rankas į besisukantį ventiliatorių, dar begrabaliodamas už kėdės atkaltės pradedu choralu giedoti:
- "Kyrie, eleison!
    Christe, eleison! Kyrie eleison! "
Pirma koja palietė stalo pavirsiu..
- "Jėzau, išgirsk mus!
    Jėzau, išklausyk mus!
    Tėve, dangau.. " - stačias stoviu ant kampinio baro stalo, po savimi apsižergęs brendžio taurę ir smilkstančią peleninę..
- ".. gaus Dieve, " - dabar reikia murmėti imituojant fikcinės minios atsiliepimą, tačiau pastebiu, jog apsauginis neištvėrė ir pajudėjo mano kryptimi..:
- "pasigailėk mūsų" - murmu kuo teatrališkiau..:
- "Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve,
    pasigailėk mūsų,
    Šventoji Dvasia, Dieve,
    pasigailėk mūsų,
    Šventoji Trejybe, vienas Dieve,
    pasigai.. " murmesys užstringa mano gerklėje, nes ką tik prisiartinęs apsauginis užsimoja ir paleidžia savo kairį kumštį mano galvos link, akys užsimerkia pačios:
- "lėk mūsų, " - užbaigiu eilute cypiančia intonacija ir pajuntu ant peties nusileidusią plaštaką:
- "Ponas, malonėkite apleisti baro patalpas.. " - žvilgsnis pasako tai, ko liežuvis neištarė ir aš, nuleidęs galvą, lipu nuo stalo:
- "Jėzau, Dievo Sūnau,
    pasigailėk mūsų" - vis dar bambu, tačiau klientai jau nusisukę nuo manęs ir tęsia anksčiau vykusius beprasmius pokalbius apie darbą, šeimą, gyvenimą... Prieš išeidamas prieinu prie sienos ir atsargiai į delną nukrapštau vis dar tebetįstantį skreplį, bent jau apsauginio fizionomija sukelia katarsį ir aš įžengiu į gatvę su menka šypsena.
  Kaitri Liepos popietės saulė svilina akis ir verčia vokus susispausti, paliekant tik mažą tarpelį, pro kurį patenkantys spinduliai vis tiek raižo tarsi peiliai. Visi medžiai, susodinti šaligatviuose, kad linksmintų žmones ir primintų miško žalumą, dabar stovi susitraukę, o jų lapai baigia pagelsti, nors iki rudens dar toli. Žingsniuoju, atkišęs delnus į priekį ir įsmeigęs akis į savo skreplį, kuris juda delno vagomis, tarsi upių vanduo - tyvuliuoja ir, retkartėm, gali net įžvelgti mažas bangeles, susidarančias jo paviršiuje. Staiga sustoju, įsikniaubiu į delnus veidu taip, kad skreplys užima visą regėjimo lauką. Nedrąsiai lyžteliu, sūrumas, patekęs ant liežuvio galo, pasklinda po visą burną. Greitai praryju ir automatiškai sumurmu: - "amen. "