Rašyk
Eilės (73711)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10405)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







10. Urvai į požemio upę

Prie prūdo dugno prisikasti iš apačios buvo sunku, nes jis buvo nedidelis ir tik kaip dangtis dengė patį išėjimą iš didelį plotą užimančio pragaro. Pragaras plytėjo po žeme toli už prūdo teritorijos ribų ir tarsi laikė savo glėbio viduryje visą prūdą. Pinčius dar kartą visus perspėjo — dirbant urvus ne tik negalima garsiai kalbėti, bet ir iš tolo artintis nei prie pragaro sienų, nei prie jo dugno. Jeigu tik kas pašalinis, ne pragaro gyventojas jų prisiliečia, pragare tuoj suskamba devyni varpai ir Liuciferis nedelsdamas išsiunčia būrį velnių apžiūrėti ir patikrinti kas atsitiko, ir kas išdrįso trikdyti įprastą peklos gyvenimą. Sugautus neklaužadas, ne tik kankindavo, bet ir ilgai kvosdavo o paskui įmesdavo į kurį nors katilą, pasmerkdami jį amžinoms kančioms.
— Dabar pasaulis tiek išgudrėjęs, kad niekuo, net mažiausiu vabalu negalima pasitikėti. Tie vabalai surenka žinias, nuneša šeimininkams ir po to gali laukti visokių nelaimių... — kartodavo Liuciferis pragaro sargams.
Pirmas, pasirinkęs savo urvo skylę visai netoli pragaro sienų, gilyn prie požemio upės rausėsi Pinčius. Kai tik pajusdavo, kad žemė iš kurios nors pusės darosi šilta, tuoj urvą pradėdavo kasti į priešingą pusę, nes žinojo — apie visą pragarą žemė buvo gerokai įšilusi.. Kai įsirausė gerokai giliau už pragaro dugną ir nebeliko pavojaus sukelti pragaro gyventojų įtarimo, Pinčių pakeitė Žalis. Kai tas nuvargo, darbo ėmėsi Mantas, paskui kiti. Taip jie nesustodami rausėsi tris dienas ir tris naktis. Pagaliau per storus žemės sluoksnius ausis pasiekė keistas garsas. Atrodė, kad visai netoli per kalnų uolas kliokia didelis vanduo. Tada rausti žemės vėl ėmėsi Pinčius. Jis urvo šone padarė nedidelę aikštelę, kur jie sustojo pasišnekėti.
— Man atrodo, — tarė Pinčius, — pirmiausia iki pragaro dugno prakaskime vieną platų urvą, o paskui, jei mūsų nepastebės, antrą ir trečią. Po to visi sėdę ant šluotos grįšime į viršų ir tyliai visus tris urvus nuvesime prie prūdo dugno. Kai tie darbai bus baigti, grįšime ir pavaikščiosime paprūde, pasižiūrėsime kas ten darosi, ar peklos valdovui ir jo gyventojams nekilo kokių nors įtarimų. Tada, nutaikęs patogų momentą, aš sugrįšiu prie ežero dugno ir staigiai per visus tris urvus prūdo vandenį paleisiu į požemio upę. Jūs visi pasiliksite paprūdėje ir stebėsite kas ten darysis, kaip į nykstantį vandenį reaguos Liuciferis ir kiti pragaro gyventojai... Aš gi saugiai įsitaisęs pasiliksiu pirmajame urve ir žiūrėsiu, kad iš prūdo išbėgtų visas vanduo ir niekas neužkištų urvų...
Pinčiaus planui visi pritarė. Po to jie iki požemio upės prakasė paskutinį žemės sluoksnį. Visi pajuto stingdantį šaltį ir baisų vandeningos upės kliokimą. Tamsoje atrodė, kad vanduo krenta nuo šimto stačiausių krioklių. Per triukšmą jie nebegalėjo susikalbėti, o urvo ertmes, tarsi koks šliaužiantis rūkas, užpildė smulkūs vandens lašeliai. Dabar ir Mantas, ir lovliai suprato, kodėl šitos didelės ir galingos upės taip baisiai bijojosi Liuciferis.
Baigus iškasti pirmąjį urvą ir išsiaiškinus kas ir kaip yra su požemio upe, Mantas paėmė užburtąjį kastuvą ir paliepė jam iškasti didesnę stovėjimo aikštelę. Buvo iškasta didoka niša, ir jie, laisvai sustoję, nors tamsoje nieko nesimatė, galėjo pasidairyti ir pasiklausyti požemio upės kvėpavimo. Pajudinta žemė ir akmenys triukšmingai krito į upės vandenį. Tada Mantas paliepė kastuvui:
— Kask, kask kastuvėlį, į viršų platų platų urvą bet nė iš tolo nekliudyk pragaro sienų... Kai baigsi, sugrįžk pas mane.
Tada jie išgirdo, kaip stora nenutrūkstančia srove į upę byrėjo žemė, krito didžiuliai akmenys. Jų trijų dienų išrausto urvelio kelią nuo požeminės upės iki pragaro apačios kastuvas, darydamas didįjį urvą, nuėjo per vieną valandą. Po to už keliolikos žingsnių į kitą pragaro ir prūdo kraštą buvo iškastas antras ir dar į kitą — trečiasis urvas. Pagaliau visi susėdo ant šluotos ir skrido į viršų pažiūrėti iki kur ir kaip urvas buvo iškastas. Kai jie priskrido pragaro dugną, Pinčius ranka palietė urvo sienas ir pajuto — žemė buvo vos šilta. Vadinasi, kastuvas viską padarė gerai ir pragaro gyventojai apie jų iškastus urvus nieko nesužinojo.
Tada Mantas vėl paėmė kastuvą, parodė pirmąjį urvą ir pasakė:
— Kask kastuvėli, bet nekliudyk pragaro sienų ir sustok taip, kad į urvus nenubėgtų nė vieno lašo prūdo vandens...
Kastuvas greit grįžo ir kai jie dar kartą apžiūrėjo urvą, pamatė — viskas padaryta gerai. Taip pat buvo sutvarkyti ir likę du urvai, kurie ėjo į kitus prūdo pakraščius.
— Labai geras jūsų kastuvėlis, kasa žaibiškai ir be galo tiksliai, — džiaugėsi Pinčius.
— Manau, atėjo laikas grįžti namo ir papasakoti seneliui, ką esame nuveikę. Tada kokią dienelę pailsėję ir pasižiūrėję, kaip beatrodo prūdas ir jo gyventojai, galėsime imtis tolimesnių žygių, — pasiūlė Mantas.
— Pailsėti būtų ne pro šalį, — pritarė Mėlynukas. — Juk besirausdami prie požemio upės per tas dienas išliejome nemažai prakaito, pavargome...
— Turėtų būti viskas gerai. O po dienos kibsime į patį prūdą ir iškeldinsime pragarą iš savo apylinkių...
Pinčiui visi pritarė ir sugrįžę, bei apsakę seneliui savo planus, sukrito pailsėti.
2005-04-01 11:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-05 14:00
kaiva
kaip kokie melioratoriai :))
Gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-01 21:08
innuendo
kaip faina!! skaityciau ir skaityciau tokias pasakeles...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą