Mėlyno arkliuko liūdesys

Jisai šuoliavo nupieštais laukais,
Toks mėlynas švelnus arkliukas.
Ir verkė kartais, pasilenkdamas žemai,
Prie jį pagirdančios ledinės upės.

Jisai šuoliavo nupieštu dangum
Ir spardė ten aukštai dangaus sidabrą.
Kai saulė leidos vakarais šiltais,
Jis vienišas keliu kietu keliavo.

Jisai šuoliavo ežerais rausvais,
Toks mėlynas švelnus arkliukas.
Ieškojo žemėj, padengtoj rūkais.
To žalio ir gražiai gėlėto vėjo savo.

Arkliukas mėlynas ilgėjos jo dažnai,
Su nupiešta viltim keliavo ir ieškojo.
Ir tik tuomet, kai jis užmigdavo minkštai,
Jo žalias vėjas karčiais mėlynais lakiojo...