Snaigių pelenai

Snaigės savižudės
saulę bučiuoja,
ant spindulio supasi,
skristi nenori.
Alpdamos karštį
nuodingą gurkšnoja
ir žemėn baltu
vynu kraujuoja.
Lietaus nasruose
vėjelis dar spurda,
gal spės nuvyti
šalin pagundą,
kuri užbūrė,
viliojo snaigę,
ledinę širdį
aukoti kaitrai.
Bet jau po laiko –
neptūnas trankos,
skaidriom žarijom
patvino lankos.