Mes - pakeleiviai

Mėnulis mūsų žvilgsnio nebepakelia,
nepakelia minties,
net amžių rūko tiršto.
Mes - pakeleiviai.
Išbučiavę pakelę,
sapnu tik kartais grįžtantys
į gimtą irštvą.

Saulėlydžiais išeinam, saujom semiame
žemes nuo vieškelio,
kurios po pėdom rėžias.
Matuojam rąžuliu,
šešėliais remiamą, atodūsį,
nusilenkiam
parklupę vėžei.

Ir kartais norime užsukt į karčemas
ištiesti kojų,
ir miegu ramiai numirti,
bet plakam savo
nugaras ir verčiamės praeit.
Neliesti šulinio,
neliesti svirties,

nuryti troškulį, užtrokšt. Lai nuslepia
blakstienos nuovargį,
jį ant akmens sodina.
Sodina pakelėn
ir mus lyg puslapius išplėšytus
giesmėj
lakštingalų odinių.

Voratinklius nutraukiam, traukiam virtine
rasos karolių
ir skausmu nupjaunam pušį.
Išpešę lūpom
šauksmo šaknį mirtiną,
pabėgame keliu,
nors laikrodžiai tik mušė

sekundėmis, žvilgsniu aštriu, nematomu.
Dabar - pro metų pakeles
raukšlėm mus riekia
naktis, kurioj
nutilome, apakome
ir virtome į kelio dulkes,
žemę, nieką...