Beieškant

Užsidega ir gęsta raudoni žibintai Amsterdame,
O aš plaukiu upe lyg paskandintas gintaras be dalios.
Kažkur tarp Triumfo Arkos iš Paryžiaus į Versalį,
Stebėdamas žvaigždes ir pranašystes Nostradamo.

Man ateitį tuomet ilgai per trumpą laiką pranašavo,
Prabėgs gyvenimas prasukęs Grįžulo Ratus spirale.
Kaip saulė pateka ryte, pažadina ir kelias,
Taip kažkada ir aš pabudęs suvokiau atėjus metui.

O gal dar per anksti išeiti, gal pakviesti man Dedalą?
Ištiestume sparnus iš vaško išilgai į Kretos salą!
Ir pastatytume vaizdais paminklą amžiną - lietuvį,
Link ateities, nenuveiktų planų, sugriuvusios dalužės.

Link to kas buvo nuveikta, kai rodės kelio galas.
Išplaukusiems svetur! Tegul, kad jūra ligi kelių...
Dabar vėlu, negrįši, - širdimi į dangų, šaknimis į žemę.
Atrodau praradau save, nors niekada sutikt neteko.

Užsidarau gilyn ir atsivertęs evangelijas kartoju, -
Palaiminti kurie nematę tiki! – Perskaitau ir atsistoju.
Prabėgo metai, laikas, bet suklupo keliai prie altoriaus,
Kur tu eini, žmogau, iš dulkės kilęs, dulkėje pražuvęs?