Trys

Per ašaras, lyg pro padidinimo stiklą prasiskverbusi vario spalvos varpelių tyla priminė dviejų žiemų senumo Kalėdas. Kūčių nakties sapnai vijosi Kalėdų rytą. Taip nekantriai laukiau kol galėsiu išvynioti Tavo širdį.
- Pagaliau!
..ji buvo dar mažesnė nei tikėjaus... Klausydama auksinio jos plakimo, niekaip negalėjau suprasti kaip joje, tokioj mažytėje, telpa tiek visko daug...
Tiek visko daug.

Palyginau ją su sidabru. Parudavusios, negyjančios sidabro stigmos tegalėjo atverti duris meilės inicialų link. Daugiau nebuvo nieko.
Sena, nunešiota širdis buvo tuščiavidurė.

Tuomet apsičiupinėjau savąją.... Ji, kaip guminė, lyg turėdama atvirkštinį traukos dėsnį, vis smarkiau stengėsi ištrūkti. Deja, šonkauliuose pramušti skylės jai nepavyko.
                          ...bet žinau, jei tik būtų galėjus - pakiltų aukštai aukštai... 
Ir taptų žvaigžde.
Naująja Saule.