Pinčius — 9

9. Požemio upė

Pinčius, dar pragare, sužinojo — giliai po pragaro apačia teka plati ir gili požeminė vandens upė. Liuciferis su kitų velnių būriu buvo išsiuntęs jį taisyti tos upės dugno, krantų ir didžiulio jos tunelio viršaus.
— Jeigu ta upė pagrauš ir išneš mūsų pastato pamatus, tai tada jau niekas mūsų nebeišgelbės — su visais smirdančios smalos katilais, pragaro pečiais ir kenčiančiomis mirusiųjų dūšiomis nugarmėsime į šaltą požemio vandenį ir visi liksime be namų ir be darbo. Tad siunčiu jus ten, kad padirbėtumėte kaip tikri inžinieriai — iš širdies, sąžiningai ir su įkvėpimu... O jei mano nusiųsti kontrolieriai suras kokio nors jūsų remonto darbų broko, tai užmokėsiu jums karštąja viela, atminimui palikdamas ne vieną gilų ir kruviną randą... — išleisdamas iš pragaro velnius perspėjo Liuciferis.
Tuo pat laiku, apsidrausdamas nuo galimų netikėtumų, Liuciferis kitą velnių būrelį išsiuntė ieškoti geresnės balos ar ežero, kur jie, ištikus kokiai nors avarijai, ar kitai nelaimei, galėtų nedelsiant persikelti. Pinčius žinojo — toks ežeras buvo surastas už devynių mylių, devynių kalnų ir devynių upių. Bet persikelti ten visam pragarui su visu gyvu ir mirusiu inventoriumi buvo ne juokas. Galėjo kai kas pasimesti, galėjo koks kvailiojantis ir Liuciferiu nepatenkintas velnias pabėgti. Ne veltui žmonėse sakoma, keletas persikėlimų iš vienos vietos į kitą prilygsta gaisrui. Dėl to Liuciferis ir nesiryžo tokiam žygiui ir tą žingsnį buvo numatęs žengti tik tada, jei jau nebeliktų kitos išeities.
Pinčius dabar kaip tik ir prisiminė tą požemio upę ir jam kilo visokių visokiausių minčių. Galiausiai jo visą galvą užėmė viena vienintelė: „O kodėl ta upė, jeigu yra tokia didelė, netikėtai negalėtų praryti ir viso prūdo vandens? Juk tas prūdelis nėra jau toks didelis, o upė yra plati ir gili... “
Kai po keletos dienų vėl visi susirinko, Mantas matė — visų veidai nuo nusiminimo lyg ir pailgėję. Linksmesnis ir žvalesnis buvo tik vienas Pinčius. Jis ir pradėjo pasakoti apie požeminę upę. Dar jam nebaigus, šokosi Žalis:
— O kodėl mums neiškasus nuo prūdo dugno į tą upę kokius penkis didelius urvus?
— Gerai pasakyta, — pašoko ir Mantas. — Vanduo pro prūdo dugno skyles kliokte išklioktų į upę ir jokie prūdo žeminimai jo vandens nebesulaikys...
— Bet turime tokius darbus turime dirbti labai tyliai ir slaptai. Ir, neduok velnių karaliau, užkliudyti nei pragaro sienų, nei jo dugno... Tik slaptai dirbdami ir nesukeldami Liuciferiui jokių įtarimų galime tikėtis sėkmės... — pabrėžė Pinčius.
— Turėdami tokį gerą iš Kaulo bobos atimtą kastuvą, kad ir šimtą urvų iškasti mums bus vieni niekai, — apsidžiaugė Mėlynukas.
— Nereikia tiek daug, — pataisė Pinčius, — užteks kokių trijų. Vieno taip pat būtų per mažai, nes pragaro velniai jį galėtų kuom nors užkimšti ir tada visas mūsų sumanymas, kaip ir su melioracija, beveizint sužlugtų.
— Jeigu mūsų nepastebės, Liuciferis pagalvos, kad požeminės upės remontas buvo prastas ir tuos urvus pragraužė pati upė... Dėl atsitikusios pragaro katastrofos jis nieko negalės kaltinti... — trynė delnus Mėlynukas.
Senelis, nenorėdamas gyventi ant velnių pragaro požemių ir norėdamas atsikratyti dažno raganų lankymosi, lovlių ir Manto sumanymui pritarė ir netrukus Pinčiaus vadovaujami jie pasivertė kurmiais ir šalia balos pradėjo raustis gilyn į žemę. Kartu nešėsi sumažintą stebuklingąjį raganų valdovės kastuvą.