susžiaidžai tos dvi laiptinės strofos, tai man labiausiai patiko, o kadangi hannibaal pasiūlė pažaisti, tai lipant laiptais nuo apačios atsiveria visai kitas vaizdas. lipant nuo viršaus eiliaus žmogus, lyg ir kenčia, lipant iš apačios į viršų, atvirkščiai. čia gerai. žodžių prasme, jis toks paprastažodis daugiau
Įdomiai galima pažaisti su šiuo eilėraščiu. Autorė palieka teisę (tikriau tai yra pareiga) KAIP skaitytojas skaitys eilėraštį. Tatai pasiekta netekstiniu manevru. Štai kokios naujos prasmės atsiveria, kai skaitai eilėraštį kitokia tvarka:
Tavo laiškas be nerimo
Tavo skausmas be adresato
Tavo likimas be suvokimo
et cetera ad infinitum. O rokių galimybių, jėzau su marija kiek daug.
Imponavo garbiojo Liūtaširdžio frazė, apie formą ir kičą. Bet įdomiausia kad ir forma nuo kičo (tapsmo) neapsaugo.
Agnieška, ačiū už palaikymą. Man patinka tavo forma - laikaisi paprastumo ir aiškumo. Užtat ir daugiausia rizikuoji, nes tada akivaizdu kiek pas tave prasmės. Galingiausi kūriniai savo forma niekuo nesiskiria nuo kičo (užtat kičas ir turi tokią formą). Skiriasi tik prasme, ar jos iš viso yra, ir kiek jos yra. Šekspyras visą dramą suveda į sceną, visą sceną suveda į frazę: būti ar nebūti? et tu, Brutus? Romeo, Romeo. Tai irgi būtų baisiausias kičas, ir nuo jo skiriasi tik tiek kad tuose žodžiuose įkrovė daug prasmės. Užtat džiaugiuos ir žaviuos tavo drąsa. Šis tavo eilėraštis jau prasmingas, bet manau tai tik įžanga. Galima, pavyzdžiui, tęsti "O aš tau laišką parašiau" ir tęsti toliau, iš širdies, kaip rašei meilei banalybei (ten yra jėgos) ir gali tiesiog užbaigti "O jo neišsiunčiu." Jau drama - tai rėmai - į kuriuos gali krauti tai, kas tau širdyje. Tiesiog kyla tokios mintys. Ačiū tau!
susžiaidžai tos dvi laiptinės strofos, tai man labiausiai patiko, o kadangi hannibaal pasiūlė pažaisti, tai lipant laiptais nuo apačios atsiveria visai kitas vaizdas. lipant nuo viršaus eiliaus žmogus, lyg ir kenčia, lipant iš apačios į viršų, atvirkščiai. čia gerai. žodžių prasme, jis toks paprastažodis daugiau
Įdomiai galima pažaisti su šiuo eilėraščiu. Autorė palieka teisę (tikriau tai yra pareiga) KAIP skaitytojas skaitys eilėraštį. Tatai pasiekta netekstiniu manevru. Štai kokios naujos prasmės atsiveria, kai skaitai eilėraštį kitokia tvarka:
Tavo laiškas be nerimo
Tavo skausmas be adresato
Tavo likimas be suvokimo
et cetera ad infinitum. O rokių galimybių, jėzau su marija kiek daug.
Imponavo garbiojo Liūtaširdžio frazė, apie formą ir kičą. Bet įdomiausia kad ir forma nuo kičo (tapsmo) neapsaugo.
Agnieška, ačiū už palaikymą. Man patinka tavo forma - laikaisi paprastumo ir aiškumo. Užtat ir daugiausia rizikuoji, nes tada akivaizdu kiek pas tave prasmės. Galingiausi kūriniai savo forma niekuo nesiskiria nuo kičo (užtat kičas ir turi tokią formą). Skiriasi tik prasme, ar jos iš viso yra, ir kiek jos yra. Šekspyras visą dramą suveda į sceną, visą sceną suveda į frazę: būti ar nebūti? et tu, Brutus? Romeo, Romeo. Tai irgi būtų baisiausias kičas, ir nuo jo skiriasi tik tiek kad tuose žodžiuose įkrovė daug prasmės. Užtat džiaugiuos ir žaviuos tavo drąsa. Šis tavo eilėraštis jau prasmingas, bet manau tai tik įžanga. Galima, pavyzdžiui, tęsti "O aš tau laišką parašiau" ir tęsti toliau, iš širdies, kaip rašei meilei banalybei (ten yra jėgos) ir gali tiesiog užbaigti "O jo neišsiunčiu." Jau drama - tai rėmai - į kuriuos gali krauti tai, kas tau širdyje. Tiesiog kyla tokios mintys. Ačiū tau!