Suvalgytas Mėnulis

Buvo ankstus rytas. Vasara. Saulė buvo bebaigianti išdžiovinti paskutinius rasos lašelius, užsilikusius ant gardžiai kvepiančių gėlių žiedų. Prie namo – suoliukas, o ant jo kiekvieną vasaros rytą Rimukaspadėdavo rytinius laikraščius. Tada iš namo išeidavo jo senelė, nusišypsodavo ir į vaikiškus delniukus įdėdavo keletą saldainių. Kartais dar duodavo šviežių bandelių ar pavaišindavo šviežios duonos rieke su braškių uogiene. Po to su vaišėmis Rimuką išsiųsdavo namo. Beeinant keliuku jis atsisukdavo pamojuoti senelei ir matydavo, kaip jos kaimynė Zofija su šlepetėmis tapena paplepėti ir pasilepinti saulute ant suoliuko.
- Na, kaimyne, kaip sekasi, ką sapnavai? – taip kasryt Zofija sveikindavosi su senele.
- Ech, kaip visad...
- Na, jau! Nedejuok! Gerai tau, turi puikų anūką! O, kad man kasryt atneštų laikraščius! – ir prasidėdavo Zofijos skundai: kad agurkai šiemet kartūs, kad vakar jai vidurius susukę, kad labai jau kietas šitas suolas ir t. t.
- Kur čia nedejuosi, kai padvėsė mano karvutė, tai net anūko pienu pavaišinti nebegaliu!
- Anokia šičia problema! Nuėjai į „Maximą“, nusipirkai pieno miltelių, užpylei šiltu vandenuku, ir turi pieno.
- Ką čia šneki, Zofijut?! Kurgi vaikui sintetikus kišiu?
Sintetikais senelė vadino visus maisto produktus iš parduotuvės.
- Juk ne veltui pati duoną kepu, kad tik vaikai kuo mažiau sintetikų valgytų!
- Taip... Negerai, negerai. Betgi tada, prieš metus, ėmė ir išdvėsė visos paauliokarvės! Ir tavo, ir mano, kaip susitarusios! Kur tai matyta! Ir koks gi jom blūdas tada užėjo?
- Nežinia, taigi, nežinia koks blūdas...
- Ir jau visus metus kaip pasaulio žmonės burnoj neturėjo nei pienelio, nei sūrio. Anei lašelio, anei trupinėlio!
- Taigi... O, kad pasakos būtų tikrovė! Nuskridai į Mėnulį, o ten vien sūris! – ir dvi pleputės senučiukės ant suoliuko linskmai nusijuokė.
Tuo metu kitoje Žemės pusėje profesorius Finsas, savo laboratorijoje užsidaręs jau ištisus metus, mąstė ir galvojo, kol visai neišprotėjo, kaip prikelti pasaulio karvutes. Visus metus jis galvojo ir galvojo, bet daugiau nieko nesugalvojo, kaip tik pačiam galą gauti, susitikti karvutes Anapilyje ir paprašyti jų grįžti į savo tvartus, toliau duoti pieną ištroškusiems žmonėms. Tačiau Finsas pabijojo taip padaryti, ką žinai, gal to Anapilio išvis nėra? Visko gali būti!
Profesorius buvo besidedąas savo daiktus į lagaminą, mat ketino važiuoti į miestą pas psichologą, nes buvo visiškai morališkai išsekęs! Ir staiga! Staiga profesoriui kilo išganinga mintis! Tokia mintis, kad jis pats nustebo. Pasirodo, ne veltui Finsas gavo devynias Nobelio premijas, ne veltui jis gavo septyniolika aukso medalių už nuopelnus mokslui! Sugalvojo Finsas sukonstruoti mašiną, kuri Mėnulį peverstų milžinišku, tiesiog be galo milžinišku sūriu!
Tai įvyko kaip tik tada, kai Rimuko senelė kitoje Žemės pusėje kalbėjo su Zofija apie Mėnulį iš sūrio. Nežinia, ar tai buvo atsitiktinumas, ar tikrų tikriausias stebuklas.
Taigi, kaip sakoma pasakose, kaip tarė, taip ir padarė! Profesorius Finsas po kelių mėnesių atkaklaus darbo sukūrė toną sveriančią, burzgiančią, blizgančią, žybsinčią, įžymiąją, mėnulius sūriais verčiančią mašiną!
Savo šedevrą Finsas pristatė spaudos konferencijoje, kurią transliavo kone viso pasaulio televizijos. Profesorius jautėsi itin pagerbtas. Juk ne kasdien tave rodo per televiziją, ne kasdien aplink laksto šimtai žurnalistų, visko klausinėja, o išgirdę atsakymus žiopčioja iš nuostabos ir žavisi tavo genialumu!
- Profesoriau! Profesoriau! - šaukė žurnalistai kairėje.
- Gerbiamasis profesoriau Finsai! – kaukė dešinėje.
- Išmintingasis profesoriau Finsai! Koks šio stebuklingojo įrenginio pavadinimas - išgirdo vaikinuką viduryje.
Finsas labai nustebo išgirdęs tokį klausimą. Jis dar nebuvo susimąstęs, kaip pavadinti savo šedevrą.
- Hmm... Manau, šią mašiną pavadinsiu „Mėnulinio sūrio mašina“!
- O! Koks puikus pavadinimas! Tiesiog genialu, nuostabu! – išpūtę akis žavėjosi žurnalistai.
Štai ir atėjo lemtingoji naktis. Mėnulinio sūrio mašiną žmonės nugabeno į Oldbramo observatoriją ant aukštos kalvos. Mėnulis jau buvo pakilęs. Švietė tokia skaisti pilnatis, lyg norėdama atsisveikinti su Žeme ir žmonėmis.
- Na, pradėkime! – sušuko profesorius Finsas iškilmingu ir oriu balsu.
Darbininkai pradėjo tempti visokiausius laidus, mokslininkai reguliavo mašiną, nutaikė jos lazerį į liūdnai besišypsantį Mėnulį, spaudeliojo įvairius spalvotus mygtukus.
Pagaliau pats Finsas priėjo prie valdymo pulto, paskutinįkart pasižiūrėjo į Mėnulį ir paspaudė didelį raudoną mygtuką. Kai kurie darbininkai už jo nugaros nubraukė ašarą, o kitiems seilė varvėjo pagalvojus apie sūrį. Tuo tarpu mašina pradėjo burgzti, urgzti ir žybsėti, kol pagaliau pasirodė auksinis lazerio spindulys! Aplink nieko nebesimatė, visi užsimerkė nuo spiginančios šviesos.
Pagaliau žmonės atsimerkė ir pamatė prieš juos danguje boluojantį milžinišką, olandišką, apvalų sūrį! Po kelių mėnesių jie galėjo nusipirkti sūrio parduotuvėse.
Vieną žiemos dieną senelę aplankė Rimukas, jo tėtis ir mama. Jie pavalgė skanius pietus, o poto Rimukas su tėčiu visą dieną žaidė lauke. Statė senį besmegenį, sniego pilį ir mėtėsi sniego gniūžtėmis. Kai saulė jau leidosi vakarop, mama juos pakvietė vakarieniauti.
Sutemus senelė išėjo į lauką pakvėpuoti grynu oru. Daktarai taip patarė. Dangus buvo giedras, matyti begalė žvaigždžių ir sūrio Mėnulis.
Iš gretimo namo atėjo Zofija.
- Seniai nesimatėm! – sušuko.
- Taip, šiandien dar neturėjau laiko atsipūsti! Rimukas su šeima atėjo. Smagu, kai visi pas mane sugužėjo.
- Tai prisėskim ant suolo! Ak, koks gražus vakaras! O, ir Mėnulis matosi... Žiūrėk, tik pjautuvas liko, kiek mažai!
- Taigi, kiek nedaug...
Sėdėjo jos ir grožėjosi Mėnulio pjautuvu, nes suprato, kad nebeilgai jis danguje kabos.