Pasiklydęs tuštumoj

Brendu per rūką ir nematau pradžios... ar pabaigos,
Neliko manyje vilties išvysti dienos šviesą,
Bet argi tai dabar svarbu... kai siela skęsta tuštumoj,
Kai viskas kuo kadais tikėjau - anapus nebūties.

Aplinkui tik pilki šešėliai ten... šen šlaistos
Šalti tarytum rudenio lašai man nugara baksnoja,
Nors ne draugai, bet man jie kelio nepastos
Tik žvilgsniais pašaipiais į juodą neviltį varys...

Dar vienas žingnis nežinion ir vėl kažkur krentu...
Tarytum prarajon, bedugnėn, tuštumon ar šiaip tamson,
O sielą vėl užlieja abejingumo pilkos bangos
Kai neįstengi egzistuot, kai nekenti savęs už nieką.

... gal tai tik sapnas... nežinau... pabusti aš nenoriu,
Geriau jau skęsti nevilty, kančioj, kažkur tamsoj,
Nei vėl beprasmiškai dar vieną dieną nugyventi
Beieškant egzistencijos prasmės, gyvenimo tiesos...