Tu

Žinai?
Šis pasaulis pilnas valkatų, kekšių ir veltėdžių.
O ar žinai? Kad tarp jų visų - auga rožės, levandos ir net sklando lelijos tavo mėgiamiausioje kūdroje?
Užtrenk duris savo nekenčiamiausiam priešui, bet svaiginantį kvapą, sklindantį pro staktų tarpus, pajusi vis tiek!
Įtari? Ar tu bent įtari! Pats gražiausias žiedas, kurį kada nors matei, esi tu pats? Ar bent nutuoki? Tu - švelniausia būtybė, norinti mane paliesti savo mieliausiais pirštų galiukais – tik užmiršai, jog tau užmovė ašmenuotas pirštines.
Ar išgirsti retkarčiais vaitojantį tetervinų juoką? Jis juokiasi iš tavo kvailos šypsenos tikėdamasis tokios pat atgalios.
Spėk. Ką  gali atspėti tik prigirdytas stipriausio vyno – tu žinai ir atspėjai.
Žinai geriau už mane. Žinai geriau už patį ostijos kulinarą, virtuozą, verdantį mudviejų paviršių.
Neneik, prašau, neneik. Dėl jo pačio meilės – ištremk mane į savo glėbio sodžių.
Prašau. Maldauju. Reikalauju.
Tu žinai, tu jauti, tu uostai, tu reikalauji, tu maldauji, tu prašai – paprašysiu ir aš – parplukdyk man vieną lelijos žiedą, o tada - man, valkatai, kekšei, veltėdžiui, - užtrenk duris.