Sapninukas sau

Sėdžiu, dieną praganęs virš upės,
garbanotam mamos  vakare.
Vieną akį jau pasakos supa,
bet Pelenė prabėga kaire.

Pinas vėjo takeliai į naktį.
Kojos tirpsta: pas pamotę neis.
Pakutensiu –  ne man jau išplakti
karalaitę miegų bučiniais.

Merkia akį mėnultakis žvairas:                   
pasiduosiu – mane kopinės                             
šimtas dvidešimt vėjų į kairę
ir viena kometa dešinėj.             

Paguldysiu į lovą sapnelį.
Paprašysiu - žvaigždutė užges.
Graužia pasakos pabaigą pelės
ir uždaro akių langines.