Paukščiai virš tavo miesto

Kai traškėdami dega laužai
Ir negrįžta pavasarį paukščiai,
Tyliai lauki kažko,
Nors žinai,
Toks gyvenimo veidas,
Nebereikia išėjusio laiko ieškoti.
Vėl pasislėpi tu Ir užnuodytom lūpom bučiuoji
                                                                save -
Savo atspindį,
Veidrodį šaltą.
Nebeverta tikėt, nebeverta ir laukti.
Grįžta paukščiai nuogi
Ir po vieną tylėdami miršta,
Nesurasdami to, ką išlėkdami buvo
                                                  palikę.
Kai traškėdami dega laužai
Ir užkloja naktis tavo miestą,
Netikėtai, aukštai -
Vyturys
Dar užtraukia
Išprotėjusią išprotėjusio vyturio
                                            giesmę.