Pasaka apie angelą, kuris ieškojo vardo 1...

Rasma, kuri gyveno Ten Kur Niekas Negyvena šalyje


Kartą kažkur beieškodamas vardo keliavo angelas. Jis buvo nuliūdęs ir susirūpinęs, išvargęs ir nusilpęs, o ankščiau švytėjęs vaidas - murzinas. Dažnai akyse sužibdavo sidabrinės ašarėlės. Angelas jau buvo perėjęs daugybę šalių, tačiau savo vardo dar nerado.
Vieną dieną angelas suklupo ir nesugebėjo atsikelti... Jo aura buvo beužgęstanti, bet iš kažkur atsirado Rasma. Ji nugabeno angelą i savo trobelę iš smėlio kruopelių, akmenėlių ir lietaus lašelių.
Rasma ėmėsi gydyti angelą.
Angelas išgulėjo be sąmonės dvi dienas ir dvi naktis. Vos pramerkęs auksines akis jis pasakė Rasmai:
- Nereikėjo manęs gelbėti. Juk aš angelas, angelai nemirtingi. Būčiau ir taip prabudęs, -angelas atsisėdo ant lovos krašto.
- Pamaniau, kad tau bus patogiau gulėti lovoje nei lauke ant smėlio, - tarė Rasma ir nuėjo į virtuvę ruošti pietų.
- Atleisk bet angelai nevalgo....

Tuo metu lauke ėmė keistis oras. Virš Rasmos namelio pasirodė draugiškas debesėlis ir pradėjo laistyti perdžiūvusią žemę. Tai pamačiusi Rasma skubiai užsivožė savo raudoną skrybelaitę ir pasiėmė dvi pintines. Išskubėjusi į kiemą, savo liaunais piršteliais labai atsargiai, ėmė rinkti lietaus lašus lyg obuoliukus nubirusius nuo dangaus obels. Kai lietutis baigėsi Rasma grakščiai pamojavo debesiui ir sugrįžo pas savo keistą svečią.
- Ak, kaip gerai, kad pas mus apsilankė ponas Lietaus Debesėlis! - linksmai sušuko ji.
  Rasma priėjo prie komodos. Ji buvo vienas iš brangiausių Rasmos daiktų, kadangi buvo iš medžio, kurio šioje dykoje šaly nė su žiburiu nerastum. Iš tos komodos Rasma išsitraukė stebuklingą adatą, kuria ji pradūrė vieną dailų lietaus lašelį.
- Ar norėtum atsigerti? - maloniai paklausė.
- Angelai negeria..... -susigėdęs dėl savo nemandagumo tarė angelas. - Pasakyk man, kokioje šalyje aš esu?
- Na, prieš šimtą du metus pas mane viešėjo keliautojas. Jis šia šalį pavadino Ten Kur Niekas Negyvena šalimi. Tačiau tai, be abejonės, netiesa, nes čia gyvenu aš!
Kiek patylėjusi Rasma tesė:
- Tikriausiai čia gyvenu vienintelė, kadangi niekas kitas nesugeba rinkti lietaus lašų. Manau jog supratai, kad šioje nedėkingoje šalyje gali gyventi tik tokie nemirtingi angelai kaip tu ir tokios vienišos Rasmos, sugebančios gaudyti lietų, kaip aš...
- Tai kodėl neišsikraustai? - susirūpinęs paklausė angelas.
- Nenoriu. Čia mano namai. Niekur kitur nerasčiau geresnės vietos gaudyti lietų ir džiaugtis svečiais nei čia!