---

Vargu.
Ne pieno upės suteka į tavo širdį,
Kraujosrūvų apkartintosios sielos šerdį,
ir raudonai pulsuoja.

Ir išverktas naktis ne ašarom –
Mazutu nuskalauji.
Nes juodini kasdien tu gėrio vardą.
Ir skęsta balose sudilęs siūlas gyvasties.

Nukritusiais akmenimis nuo sąžinės
ligi mirties, tarsi viduramžiais,
dar žiūrinčias akis užmėtai.
O melo kojas ilgini ant priekalo.

Net velnias, tokią būtį susikūręs,
džiaugtis ir šypsotis mirčiai neišdrįstų.
Ir spjauti šulinin –
Vienintelian, visus pagirdančian.

Bet troškulio tokie naujaučia.
Vien tik alkį –
Išdraskyti paskutinėmis minutėmis
Betką!