Beveik banalu

Ir žinau
Ir girdėti nenoriu
Tu minčių
Apie ilgesio vakarus...

Kažkada
Kai dar nieko nebūdavo
(Laikas po velėna miegodavo)
Aš sėdėdavau ir tyloje
ausdavau
Šilkines mintis

Tada
(dar pamenu)
Tikėjau
Kad jei ateis tokia diena
Kai tu
(toks tobulas, kad skauda mintys, apie tave galvojant)
(toks nuostabus, kad dienos eidavo lėtai ir kartais atsigręždavo)
ĮVYKTUM
Na supranti
Naivi buvau
(tikėjau, kad išsipildo net krištolas, kai stipriai užsimerki)
Tai štai
Galvojau
Kad jei netyčia atsirastum
Kažkur mano kely
(O gal pakelėje)
(Vis tiek tave pamatyčiau, juk dabar jau nešiojau tuos klaikius akinius)
Tai aš tave paimčiau
Apkabinčiau
Užmigdyčiau
(į miegantį valandžiukę pažiūrėčiau...)
O tada
(nežinau ar garsiai sakyti)
Įdėčiau savo rankas
Tau į krūtinę
Ir širdį tvinksinčią
Lyžtelčiau

Ach
O tada pamatyčiau
Kaip sapnuoji mirtį
O po to į ją išeini
Ir ja virsti
Užsuptas mano glėby
Ir raudonoje
Tavo kraujo jūroje
Plauktumėm mes abu į ten
Iš kur atėjome
Į ta NEBŪTĮ
Kurioje niekada nebūtų mum šalta
Ir tu man kažkada
Kažkaip
Ir kažkodėl
ATLEISTUM

O dabar
Nedėkosiu Likimui
Nes jau ilgiau nei amžinai
Plaukiu su tavimi
Tavo kraujo jūroje
Ir deja
NEBŪTIES krantų nesimato
Ach kada
O Kada man atleisi
Už bėgančio laiko
LĖTUMĄ?